Pragmatizmas (gr. pragma, kilm. pragmatos – darbas, veiksmas), iš Čarlzo Pirso (Ch. S. Peirce, 1878) perimta sąvoka – koncepcija, kuri pažinimui ir jo teorijoms nepripažįsta savarankiškos tiesos teisės, o tiesą sieja tik su tuo, kiek pažinimas ir jo teorija padeda spręsti praktinio gyvenimo uždavinius.
Europos žemyne gyvenimo filosofijoje pasireiškė fatalizmo nuotaika, o anglosaksų kraštuose ji iš karto įgijo aktyvaus pragmatizmo pavidalą. Ne tik pažinimas kyla iš paties gyvenimo, bet ir pats gyvenimas yra tiesos matas – štai pagrindinis pragmatizmo principas. Todėl Viljamas Džeimsas (William James, 1842–1910) pragmatizmą aptaria kaip kiekvienos minties verinimo metodą pagal jos praktines išvadas (by tracing its respective practical consequences). Užuot ginčijusis dėl pirmųjų principų, prasmingiau paisyti paskutiniųjų išvadų. Tik praktikoje galima rasti sprendimą visais metafiziniais klausimais, dėl kurių beviltiškai ginčijamasi teoriškai, bet kurių visa prasmė slypi gyvenime. Pasak Džeimso, beprasmiška ginčytis dėl medžiagos vidinės esmės ar dėl Dievo metafizinių atributų, nes ne čia materializmo ar teizmo esmė, o skirtinga emocinė ir praktinė nuostara gyvenimo atžvilgiu. Tikėti materializmu – tai iš anksto regėti aukštesniųjų jėgų pralaimėjimą žemesniosioms, nes ateis laikas, kai žemėje išnyks visa gyvybė ir iš visa, ką būsime darę, iš visų „nemirtingų žygių“ ir iš „meilės, stiprenės už mirtį“, neliks nė aido... Materializmas paneigia moralinės tvarkos amžinumą ir visas mūsų viltis, o teizmas mums reiškia viltį pačiu moralinės tvarkos amžinumu. Džeimsas palaiko Dievo tikėjimą – teizmą ne dėl to, kad žinotų Dievą esant, bet kad Dievo reikia gyvenimui įprasminti. Jo paties žodžiais tariant, „remiantis pragmatiniu principu, jei Dievo hipotezė plačiausia to žodžio prasme funkcionuoja, tai ji ir yra tikra.“ Panašiai ir laisvė. Džeimsas nematytų prasmės teigti laisvės tik dėl to, kad būtų galima pateisinti baudimą. Veikiau ir laisvės, kaip Dievo, visa prasmė praktinė: užtikrinti teisę tikėtis, kad ateitis nebus tas pats praeities kartojimas, kad bus galima ją susikurti šviesesnę... Taigi ir laisvės prasmė yra suteikti mums tą pačią vilties paguodą, kuri įprasmina ir visas religijas. Tai šiuo keliu pirmiausia [pragmatizmo] filosofija siekė priartėti prie gyvenimo. (J. Girnius).
Taigi tiesos kriterijus yra praktiškumas, tinkamumas kam nors, naudingumas. Pagrindiniai šios XX a. visų pirma Amerikoje paplitusios filosofijos ir jos krypčių atstovai, be V. Džeimso, buvo Dž. Diujis, F. K. S. Šileris, H. Vaihingeris.
Lietuvoje pragmatizmo filosofiją tyrinėjo J. Baranova, L. Degėsis ir kiti.