Epikūrizmas atsirado iš dviejų šaltinių: 1) iš gyvenimo kulto ir laimės troškimo bei 2) iš blaivaus proto, pasitikinčio tik tuo, kas jam duota tiesiogiai, ir operuojančio tik konkrečiais vaizdiniais. Iš tų šaltinių atsirado Epikūro hedonistinė etika ir materialistinė fizika bei sensualistinė pažinimo teorija.
Siauresne prasme epikūrizmas – tai etika, pripažįstanti vien laikiną gėrį; ji žmogų laiko atsakingą už savąją laimę ir nelaimę; ramybę laiko tobuliausia žmogaus būsena, o proto blaivumą – vienintele priemone prieš žmogaus ramybę drumsčiančias šmėklas, kurios yra paties žmogaus kvailumo padarinys. Šiai etikai būdinga paradoksali mintis, kad protingas, doras, kultūringas gyvenimo būdas yra geriausia priemonė egoistinei laimei pasiekti, o egoizmas yra tikriausias kelias į visuotinę laimę.
Kartu epikūrizmas yra ir gamtos filosofija, radikaliai atsižadėjusi antgamtinių veiksnių, pripažįstanti tik kūnišką būtį, atomistinę kūnų struktūrą, priežastinį reiškinių sąlygotumą, o priežastis suprantanti mechanistiškai.
(W. Tatarkiewicz. Filosofijos istorija I. Vilnius: Alma littera, 2001)