is desktop

Žinynas

Sąžinė

Sąžinė. Populiariuose Lietuvoje naudojamuose Lietuvių kalbos, Psichologijos, Pedagogikos terminų ir Filosofijos žodynuose sąžinė mokslininkų apibrėžiama gana įvairiai:

Sąžine vadinamas „dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmas, jų vertės įsisąmoninimas“ (Didysis lietuvių kalbos žodynas, 2000); sąžinė (angl. conscience) – žmogaus sugebėjimas atlikti dorovinę savikontrolę, vertinti savo poelgius, savarankiškai kelti sau dorovinius reikalavimus ir reikalauti iš savęs juos vykdyti; viena iš asmenybės dorovinės savimonės apraiškų. Gali reikštis racionaliu atliekamų veiksmų vertinimu ir emociniu jų išgyvenimu, pavyzdžiui, sąžinės graužimas (Psichologijos žodynas, 1993). Sąžinė – etikos kategorija, reiškianti aukščiausią formą, kuria asmuo sugeba morališkai save kontroliuoti, save įsisąmoninti. Skirtingai nuo motyvo (pareigos jausmo), sąžinė apima ir jau įvykdytų savo veiksmų įvertinimą, žmogui suprantant savo atsakomybę visuomenei (Filosofijos žodynas, 1975).

Sąžinė (angl. conscience, vok. Gewissen, rus. совесть) – sąmoningas savo buvusios, dabartinės ar būsimos veiklos ir elgesio įvertinimas pagal pasaulėžiūros principus ir dorovės normas. Sąžinė vystosi vėliau negu sąmonė ir savimonė, nes ji priklauso nuo asmenybės dorovinio brandumo ir patirties. Subrendus dorovinių ir kitokių normų intelektualiniam emociniam išgyvenimui, susiformuoja parengtis pagal vertinamuosius sąžinės sprendimus reguliuoti veiklą ir elgesį. Ši parengtis – sąžiningumas. Ji tampa charakterio bruožu.

Pagal sąžinės išsivystymo lygį skiriama jautri ir nejautri, gryna ir negryna, sukto ar tiesaus žmogaus sąžinė. Šeima ir mokykla ugdo sąžiningumą, nes ji yra esminis dorovinio elgesio veiksnys (Leonas Jovaiša. Pedagogikos terminai, 1993).

Ugdymo procese dažniausiai remiamasi pedagogikos mokslininkų pateiktomis apibrėžtimis. Lietuvių pedagogikoje daugiausia dėmesio sąžinei skyrė Stasys Šalkauskis ir Vaiva Vaicekauskienė. Pasak S. Šalkauskio, „sąžinė yra pastovus bei sąmoningas nusiteikimas, padedąs žmogui vertinamai spręsti apie dorinio veikimo vertę ir sykiu liepiąs daryti tai, kas yra darytina, ir draudžiąs tai, kas yra vengtina. Sąžinė yra aukštesnės žmogaus prigimties balsas, kuris pastumia žmogų į veikimą arba nuo veikimo sulaiko, kai visi jo jautuliai paspiria jį visai į kitą pusę.“ (S. Šalkauskis, Rinktiniai raštai, T. 1, p. 242)

Peržiūrėta: 321

Sąžinės ir įsitikinimų laisvė

Sąžinės ir įsitikinimų laisvė – savimonė, kaip reikia elgtis gerai ir nesielgti blogai pagal įsitikinimus, laikytis požiūrio, nepriklausomo nuo kitų pažiūrų, vyraujančios pasaulėžiūros ar ideologijos.

Įvairiose gyvenimo srityse laisvė pasireiškia įvairiais pavidalais: sąžinės laisve išpažinti pasirinktą tikėjimą ar jokio tikėjimo neišpažinti, apskritai minties laisve palaikyti savo pažiūras moksle, politikoje ir t. t.

Kritinės sąmonės išblėsimas yra laisvės sunaikinimas... Nėra laisvės be mąstymo, ir todėl negai būti laisvu vadinamas tas, kuris aklai pasiduoda savo aplinkai. Kas nėra kam sava, tas nėra ir laisva. Būti laisvam yra lygu būti savimi pačiu patetine šio žodžio reikšme. Laisvė išplėtojama tiek, kiek ji paties žmogaus dvasiškai išaugama. (J. Girnius)

Peržiūrėta: 308

Seksas

Žodis „seksas“ pradėtas vartoti anglų kalboje po Antrojo pasaulinio karo. Dabar šis terminas jau virtęs tarptautiniu žodžiu. Iš tikrųjų „seksas“ yra zoologinis terminas, taikomas gyvuliams ir žmogiškoms būtybėms, kai kalbama apie „meilę“ tik biologiniu požiūriu. Šis terminas apskritai (žiniasklaidoje, filmuose, literatūroje) vartojamas vien lytinio akto prasme, netgi vien lytinio malonumo prasme. „Seksas” negali būti tapatinamas su meile, nes lieka juslumo lygmenyje. Juk juslumas yra sujaudinimas, reakcija į kitos lyties žmogaus lytinę vertę (tiesiogiai siekiama kūno, o asmens tik netiesiogiai). Juslumas, nors jam ir būdingas vartotojiškumas, yra natūralus, savaiminis dalykas (moraliai nei blogas, nei geras): vyriškas savybes turinčiam kūnui moteriškas savybes turintis kūnas reikalingas tiems objektyviems tikslams, kuriems yra skirtas lytinis potraukis. Viskas būtų gerai, jeigu instinktas žmogaus lytines reakcijas reguliuotų neklystamai, kaip kad yra su gyvūnais, ir jeigu šių reakcijų objektas nebūtų asmuo. Žmogus turi savo juslumą (kuris iš prigimties skirtas rūšiai palaikyti) būtinai nukreipti į visą asmenį, į meilę kitam asmeniui. Pats juslumas savaime į asmenį nesilygiuoja, reikia, kad įsiterptų žmogaus valia. Kitaip juslumas pereina į gryną geidimą ir asmuo tampa mėgavimosi priemone. Tai atsitinka dėl žmogaus valios silpnybės, kuri yra gimtosios nuodėmės paveldas. Be to, pasidavimas geiduliams palieka savus pėdsakus: žmogus vis mažiau moka susitvardyti ir yra vis labiau priklausomas nuo seksualinių įpročių.

Peržiūrėta: 445

Senolių vadovaujama šeima

Senolių vadovaujama šeima – kai visus šeimos reikalus tvarko vyriausias šeimos narys, dažniausiai sudėtinė arba išplėstinė (kartu gyvena kraujo giminaičiai, jų sutuoktiniai, gimdytojai ir vaikai).

Peržiūrėta: 590