is desktop

Žinynas

Poligamija

Poligamija – tai asmens galėjimas turėti daugiau negu vieną vyrą ar žmoną.

Peržiūrėta: 307

Pozityvioji psichologija

Pozityvioji psichologija – nauja psichologijos mokslo šaka, kuri „studijuoja žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias individams ir bendruomenėms suklestėti“. Pozityvioji psichologija siekia moksliniais tyrimais nustatyti optimalią žmogaus paskirtį, „atrasti ir puoselėti žmogiškojo genialumo apraiškas ir talentus“, „padidinti kasdienį pasitenkinimą gyvenimu“, o ne tik gydyti protinius susirgimus ir sutrikimus, kuriems daugiausia dėmesio skiria tradicinės psichologijos šakos. Pozityvioji psichologija kilo iš XX a. humanistinės psichologijos, kuri daugiausia dėmesio skyrė žmogaus asmenybės tapsmui ir autentiškai saviraiškai.
Pagrindinis pozityviosios psichologijos atstovas – Martinas Seligmanas (g. 1942 m. rugpjūčio 12 d. Niujorke). 1998 metais jis pareiškė, kad psichologija „nuklydo nuo kelio“, ją „apsėdo“ patologija ir tamsioji žmogaus prigimtis, ji akla viskam, kas gera ir kilnu. M. Seligmano teigimu, psichologai sukūrė išsamų vadovą, pavadintą „DSM“ (The Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders), skirtą visoms įmanomoms psichikos ligoms ir elgesio sutrikimams diagnozuoti, bet psichologija net neturi kalbos, kuria galėtų apibūdinti didžiausius žmonių sveikatos, talentų ir galimybių sričių laimėjimus.

1990 m. M. Seligmanas sukūrė Išmokto optimizmo teoriją, kurioje teigiama: „Jeigu norite, kad gyvenimas pradėtų džiuginti, tapkite optimistu.“ Remdamasis ja sukūrė metodiką – Atribucijos stiliaus klausimyną, pagal kurią žmones galima suskirstyti į du tipus – optimistus ir pesimistus. Šia metodika M. Seligmanas tiria vaikus, sportininkus, politikus, verslininkus, organizacijų darbuotojus. Pagal surinktus optimizmo balus galima prognozuoti, kaip žmogui seksis mokslai, verslas, politinė veikla, karjera. „Optimistai pasiekia daugiau“, – teigia M. Seligmanas, – „optimizmas žmogui suteikia pasitikėjimo, jėgų.“ Bedarbis optimistas suranda darbą kelis kartus greičiau už bedarbį pesimistą, neturtėlis optimistas gali prasigyventi labiau nei pesimistas, kuris paveldėjo didžiulius turtus.

Kai M. Seligmanas sukūrė pozityviąją psichologiją, vienas jo tikslų buvo parengti stiprybių ir dorybių žinyną. Kartu su psichologu Chrisu Petersonu iš Mičigano universiteto ėmė sudarinėti stiprybių ir dorybių sąrašą, kuris tiktų visoms žmonių kultūroms. Nustatytos šešios bendresnio pobūdžio dorybės, arba giminingų dorybių grupės, aptinkamos beveik visuose sąrašuose: išmintis, drąsa, žmogiškumas, teisingumas, santūrumas ir transcendencija (gebėjimas užmegzti ryšį su kažkuo aukštesniu, peržengiančiu ribas). Tikroji šio šešių svarbiausių dorybių sąrašo vertė yra ta, kad jame pateikiami konkrečių charakterio stiprybių struktūriniai rėmai. C. Petersonas ir M. Seligmanas charakterio stiprybes apibrėžia kaip konkretų būdą dorybėms atskleisti, panaudoti ir ugdyti. Kiekviena dorybė pasiekiama skirtingu keliu. Tiek žmonės, tiek kultūros kiekvieną kelią vertina nevienodai. Tad didžiausias šios klasifikacijos laimėjimas tas, kad ji nurodo konkrečius augimo būdus, kurie leidžia pasiekti visų vertinamus tikslus, tačiau primygtinai netvirtina, kad visiems žmonėms visais laikais privalu rinktis kurį nors vienas kelią. Klasifikacija siūlo priemones, padedančias atrasti įvairias žmonių stipriąsias savybes ir rasti būdų joms ugdyti bei tobulinti.

C. Petersonas ir M. Seligmanas išskyrė dvidešimt keturias svarbiausias charakterio stiprybes, kurių kiekviena veda prie vienos iš šešių aukštesniojo lygio dorybių (Peterson ir Seligman, 2004).

1. Išmintis:
Smalsumas
Pomėgis mokytis
Kritinis mąstymas
Kūrybiškumas
Emocinis intelektas
Įžvalgumas

2. Drąsa:
Narsa
Atkaklumas
Sąžiningumas

3. Humaniškumas:
Geranoriškumas
Meilė

4. Teisingumas:
Pilietiškumas
Nešališkumas
Lyderystė

5. Santūrumas:
Savitvarda
Apdairumas
Nuolankumas

6. Transcendencija:
Grožio ir meistriškumo vertinimas
Dėkingumas
Viltis
Dvasingumas
Atlaidumas
Humoras
Gyvenimo džiaugsmas

Ši nauja psichologijos kryptis labai išpopuliarėjo Vakaruose, ypač 2006 metais, kai į Harvardo universiteto pozityviosios psichologijos paskaitas užsiregistravo daugiau studentų nei į visas kitas tų metų paskaitas – 855. Pagal studentų skaičių šios paskaitos tapo vienos populiariausių Harvardo universiteto istorijoje. (Pagal Jonathan Haidt)

Peržiūrėta: 2336

Pragmatizmas

Pragmatizmas (gr. pragma, kilm. pragmatos – darbas, veiksmas), iš Čarlzo Pirso (Ch. S. Peirce, 1878) perimta sąvoka – koncepcija, kuri pažinimui ir jo teorijoms nepripažįsta savarankiškos tiesos teisės, o tiesą sieja tik su tuo, kiek pažinimas ir jo teorija padeda spręsti praktinio gyvenimo uždavinius.

Europos žemyne gyvenimo filosofijoje pasireiškė fatalizmo nuotaika, o anglosaksų kraštuose ji iš karto įgijo aktyvaus pragmatizmo pavidalą. Ne tik pažinimas kyla iš paties gyvenimo, bet ir pats gyvenimas yra tiesos matas – štai pagrindinis pragmatizmo principas. Todėl Viljamas Džeimsas (William James, 1842–1910) pragmatizmą aptaria kaip kiekvienos minties verinimo metodą pagal jos praktines išvadas (by tracing its respective practical consequences). Užuot ginčijusis dėl pirmųjų principų, prasmingiau paisyti paskutiniųjų išvadų. Tik praktikoje galima rasti sprendimą visais metafiziniais klausimais, dėl kurių beviltiškai ginčijamasi teoriškai, bet kurių visa prasmė slypi gyvenime. Pasak Džeimso, beprasmiška ginčytis dėl medžiagos vidinės esmės ar dėl Dievo metafizinių atributų, nes ne čia materializmo ar teizmo esmė, o skirtinga emocinė ir praktinė nuostara gyvenimo atžvilgiu. Tikėti materializmu – tai iš anksto regėti aukštesniųjų jėgų pralaimėjimą žemesniosioms, nes ateis laikas, kai žemėje išnyks visa gyvybė ir iš visa, ką būsime darę, iš visų „nemirtingų žygių“ ir iš „meilės, stiprenės už mirtį“, neliks nė aido... Materializmas paneigia moralinės tvarkos amžinumą ir visas mūsų viltis, o teizmas mums reiškia viltį pačiu moralinės tvarkos amžinumu. Džeimsas palaiko Dievo tikėjimą – teizmą ne dėl to, kad žinotų Dievą esant, bet kad Dievo reikia gyvenimui įprasminti. Jo paties žodžiais tariant, „remiantis pragmatiniu principu, jei Dievo hipotezė plačiausia to žodžio prasme funkcionuoja, tai ji ir yra tikra.“ Panašiai ir laisvė. Džeimsas nematytų prasmės teigti laisvės tik dėl to, kad būtų galima pateisinti baudimą. Veikiau ir laisvės, kaip Dievo, visa prasmė praktinė: užtikrinti teisę tikėtis, kad ateitis nebus tas pats praeities kartojimas, kad bus galima ją susikurti šviesesnę... Taigi ir laisvės prasmė yra suteikti mums tą pačią vilties paguodą, kuri įprasmina ir visas religijas. Tai šiuo keliu pirmiausia [pragmatizmo] filosofija siekė priartėti prie gyvenimo. (J. Girnius).

Taigi tiesos kriterijus yra praktiškumas, tinkamumas kam nors, naudingumas. Pagrindiniai šios XX a. visų pirma Amerikoje paplitusios filosofijos ir jos krypčių atstovai, be V. Džeimso, buvo Dž. Diujis, F. K. S. Šileris, H. Vaihingeris.

Lietuvoje pragmatizmo filosofiją tyrinėjo J. Baranova, L. Degėsis ir kiti.

Peržiūrėta: 525

Profanum

Profanum ir profanas – tos pačios šaknies, bet skirtingos reikšmės žodžiai. Lot. profanus – esąs prieš šventyklą, nešventas, nebažnytinis, pasaulietiškas, bedieviškas, šventvagiškas, pagoniškas; dažni daiktavardžio profanas vediniai: profanuoti, profaniškumas, taip pat profanacija (lot. profanatio) – (su)menkinimas, išniekinimas, šventvagystė. Dabartinės tarptautinio žodžio profanacija réikšmės: 1. iškraipymas, sudarkymas, nemokšiškas aiškinimas; 2. niekinamas požiūris į pagarbos vertus dalykus. Profanas vartojamas pavadinti žmogui, menkai išmanančiam kurios nors srities dalyką. Panašiõs reikšmės žodis ir diletantas – mėgėjas, neturintis specialaus pasirengimo, paviršutiniškai ką išmanantis žmogus, iš lot. delectare – džiuginti, linksminti, plg. it. dilettare, t. p. diletante – (meno) mėgėjas.

Peržiūrėta: 495