is desktop

Žinynas

Pilietinė politinė laisvė

Pilietinė politinė laisvė – tai laisvė veikti bendruomenėje; įgijo naują pilietinę ar politinę prasmę ir yra labai nesenas žmonijos laimėjimas, visų pirma iškovotas liberalizmo sąjūdžio ir realizuotas demokratijos pavidalu. Graikų laisvosios respublikos tokios buvo tik laisviesiems, kurie vieni turėjo pilietinę laisvės privilegiją, o visa sistema rėmėsi vergais ir jų darbu. Vergija išliko ilgus amžius, o krikščioniškosios civilizacijos hierarchinėje feodalinėje sistemoje laisvė buvo pripažįstama tik tam tikrų privilegijų pavidalu. Kova už laisvę vyko siekiant plėsti privilegijas, kol pagaliau iškeltas reikalavimas panaikinti visas privilegijas ir visiems suteikti laisvę. Lemiamą reikšmę čia turėjo Didžioji prancūzų revoliucija. Drauge su individų laisve iškeltas ir tautų, arba teisės į suverenių valstybių susikūrimą, reikalavimas, kuris pasireiškė Europoje nuo XIX šimtmečio ir išplito į kitus žemynus XX amžiuje. Pirmiausia buvo kovota už politinę laisvę kaip teisę lemti įstatymų leidybą ir valdžios rinkimus. Tam buvo sukurta parlamentinės demokratijos sistema ir visiems piliečiams suteikta teisė dalyvauti demokratiniuose rinkimuose. Vėliau balsavimo teisę išsikovojo ir moterys.

Apskritai ilgainiui vis plačiau įsigali laisvė, tačiau, kita vertus, galimos ir naujos nelaisvės formos. Tarpkarių metu plačiai klestėjo laisvės atsisakymas fašizmo ir kitų nacionalizmo formų pavidalu. Didelėse Europos ir Azijos teritorijose viešpatavo komunistinė vergija. Kituose žemynuose tautoms viena po kitos laisvinantis iš kolonializmo sistemos, Europoje po II pasaulinio karo buvo leista komunistiniam imperializmui pavergti daugybę kraštų. Tai lėmė ir tam tikras lyderiaujančių pasaulio tautų laisvės sąmonės išblėsimas: I pasaulinis karas buvo baigtas tautų išsilaisvinimo šūkiu (Wilsono 14 punktu), o II pasaulinis karas – slaptomis konferencijomis išduodant laisvę ir savo pačių skelbtus tarptautinius demokratijos principus. (J. Girnius)

Be politinės laisvės dalyvauti demokratiniuose rinkimuose, vėliau priimta ir kitų teisių: teisė steigti asociacijas, rengti mitingus, peticijomis išreikšti bendruomenei svarbius sprendimus, inicijuoti įstatymus, ginti savo šalį.

Peržiūrėta: 289

Platonas

Platonas (428/427–347 pr. Kr.) – senovės graikų filosofas idealistas, Sokrato mokinys, skaudžiai išgyvenęs Atėnų teismo, nuteisusio mokytoją myriop, nuosprendį. Kaip ir Sokratas, teigė, jog tik protas įstengia pasiekti tikrąjį žinojimą. Sąvokos išreiškia tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Tačiau, skirtingai nei Sokratas, sąvokas laikė nekintančio ir amžino idėjų pasaulio dalimi. Ką matome tikrovėje, yra tik netobuli ano tobulo pasaulio šešėliai. Objektyviojo idealizmo kūrėjui idėjų pasaulis esąs logiškai susieta hierarchinė struktūra, kurios viršūnė – absoliutaus gėrio idėja. Šį idėjų pasaulį tapatino su būtimi. „Idėjoms“ Platonas priešpriešino nebūtį, sutapatintą su materija ir erdve. Anot Platono, jutiminis pasaulis yra „idėjų“ ir „materijos“ padarinys, užima tarpinę padėtį. „Idėjos“ esančios amžinos, už „dangaus“, jos neatsirandančios, nežūvančios, nesantykinės, nepriklausomos nuo erdvės ir laiko. Jutiminiai daiktai esą laikini, santykiniai, priklausą nuo erdvės ir laiko. Platono kosmologijos centre yra mokymas apie „pasaulinę sielą“, psichologijos centre – pažiūra, kad siela esanti mūsų kūno nelaisvėje ir persikūnijanti.

Veikale Valstybė Platonas rašo apie keturias svarbiausias etines dorybes: išmintį, drąsą, saikingumą ir teisingumą. Išmintis, anot filosofo, nėra techninis žinojimas ar mokėjimas. Išmintis – tai sugebėjimas kontempliuoti (protu stebėti) teisingumo idėją ir ja remiantis valdyti valstybę. Drąsieji auklėjami kariais, visi kiti – gamintojais ir amatininkais. Saikingumas – benda visų luomų dorybė. Teisingumas įsivyrauja tada, kai užtikrinama šių dorybių ir trijų visuomenės sluoksnių harmonija.

Platonas parašė daugiau kaip 30 filosofinių dialogų, jo darbų tyrinėtojų nuomone, iš 34 filosofui priskiriamų dialogų tik 23 nekelia abejonių dėl Platono autorystės. Tai Kritonas, Eutifronas, Lachetas, Lisidas, Charmidas, Protagoras, Gorgijas, Menonas, Eutidemas, Kratilas, Hipijas mažesnysis, Fedonas, Puota, Faidras, Valstybė, Teaitetas, Parmenidas, Sofistas, Politikas, Filebas, Kritijas ir Įstatymai.


Peržiūrėta: 380

Platonizmas

Platonizmas – platonizmo esmė yra idealizmas, arba teorija, skelbianti, kad visose buvimo ir veiklos srityse, be realių, bet laikinų pradmenų, yra idealūs amžini pradmenys ir kad idealūs pradmenys yra pranašesni už realius. Tiksliau apibrėžiant platonizmas yra:

ontologijoje – įsitikinimas, kad yra ideali būtis ir kad yra nuo jos priklausoma reali būtis;

psichologijoje – pripažinimas, kad siela yra nepriklausoma nuo kūno ir kad kūnas žemesnis už sielą ir priklausomas nuo jos;

pažinimo teorijoje – įsitikinimas, kad yra protinis, nepatirtinės kilmės, įgimtas pažinimas ir kad juslinis pažinimas, kaip priklausomas ir netikras, turi būti jam pavaldus;

etikoje – pripažinimas, kad tikrasis žmogaus tikslas yra idealus gėris ir kad realios gėrybės, kaip žemesnės, privalo būti jam pavaldžios ir laikomos tik priemonėmis.

Svarbiausia Platono filosofijoje buvo idėjos sąvoka ir drauge tokios sąvokos kaip siela, gėris; Platonas buvo idealizmo kūrėjas, bet kartu ir spiritualizmo bei etiniu pamatu sukurtos metafizikos pradininkas. Pažinimo teorijoje Platonas išaukštino protą, bet drauge privilegijavo intuiciją ir su ja susijusius iracionalius pažinimo veiksnius (prielaidomis grindžiamą pažinimą ir idėjų atsiminimą). Jis buvo finalistinės gamtos sampratos pradininkas. Taip pat logikos pradininkas. Aristoteliui atvėrė ir vieną, ir kitą kelią.

Platonizmas istorijoje buvo Platono filosofijos pavertimas tam tikros rūšies mokymo sistema Atėnų Akademijoje, paskui – jos išplėtojimas ir performulavimas neoplatonizme, ypač (po viduramžiais viešpatavusios Aristotelio tradicijos) Platono recepcijos atgaivinimas, 1459 m. Florencijoje atkūrus Platono akademiją (Kozimo Medičio fondas), galiausiai – Platono idėjų teorijos ilgaamžė įtaka filosofinio idealizmo istorijoje. F. Nyčė ir A. N. Vaithedas platonizmu plačiąja reikšme laikė visą, daugiausia Platono pradėtą, Vakarų Europos filosofiją.

Peržiūrėta: 608

Poliandrija

Poliandrija – santuokos forma, kai moteris gali turėti daugiau nei vieną sutuoktinį.

Peržiūrėta: 281