is desktop

Žinynas

Hinajana

Hinajana (skr. mažasis vežimas, siaurasis kelias), budizmo atšaka, kuri remiasi senuoju mokymu (theravada). Šios budizmo krypties atstovai laiko Budą ne dieviškuoju būties pradu, o istoriniu asmeniu: žmogumi, pasiekusiu nušvitimą ir taip pranokusiu dievus. Pabrėžiama vienuoliško gyvenimo svarba siekiant išsigelbėjimo (nirvanos). (Religijotyros žinynas / sud. R. Petraitis. Vilnius: Mintis, 1991)

Peržiūrėta: 316

Hodegetria

Hodegetria (gr. rodanti kelią, kelio rodytoja, kelrodė) – pagrindinis, itin paplitęs, ypač Vakarų Bažnyčioje, Dievo Motinos su Kūdikiu vaizdavimo ikonografinis tipas. Jo autorystė krikščionių senosios tradicijos priskiriama evangelistui Lukui. Vakarų Bažnyčioje seniausia išlikusi šio tipo ikona, vadinamoji Salus populi romani (Romiečių Globėja, arba Sveikata), saugoma Romos Didžiojoje Marijos bazilikoje. Šią ikoną itin gerbė Jonas Paulius II. Šio tipo paveiksluose Dievo Motina vaizduojama kaire ranka laikanti Kūdikį, dešine rodanti į jį ir taip tarytum sakanti: „Jis yra kelias.“ Kūdikis dešine rankute laimina, o kairėje visada laiko knygą ar pergamento ritinėlį. Motina ir Kūdikis nėra susiglaudę. Tokiomis ikonomis pabrėžiama ir išaukštinama Kristaus dievystė. Marija pagarbiai rodo į savo Sūnų ir visus kreipia į Tą, kuris vienintelis yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Hodegetria tipo Dievo Motinos atvaizdų Jono Pauliaus II piligrimų kelyje yra Šiluvos bazilikoje, Vilniaus arkikatedroje (Sapiegų Madona), Tytuvėnuose, Trakuose.

Peržiūrėta: 336

Homogeniškùmas

Homogeniškumas [gr. homogeneia] – panašumas, vienarūšiškumas, vienalytiškumas.

Peržiūrėta: 260

Humanizmas

Humanizmas (lot. humanus – žmogiškas) – moraline prasme humanizmu vadinama kiekviena filosofinė žmogaus samprata, pabrėžianti žmogiškosios asmenybės nelygstamą vertę ir skelbianti reikalavimą siekti žmogiškumo idealo. Šia prasme suprasto humanizmo priešybe laikoma kiekviena idealogija, slepianti prievartos pateisinimą remiantis vienokia ar kitokia diskriminacija (rasine, tautine, religine, klasine). Šios prasmės humanizmo terminą išpopuliarino iškilimas tokių ideologijų kaip komunizmas, fašizmas ir nacionalsocializmas, kurios paneigė tradicinius žmoniškumo reikalavimus partijos, klasės, tautos ar rasės vardu. Taip vartojama humanizmo sąvoka daugiau ar mažiau sutampa su demokratine žmogaus samprata. Pagal tai, kokia pasaulėžiūra ar politine ideologija grindžiama humanistinė žmogaus samprata, kalbama apie krikščioniškąjį, liberalistinį, socialistinį humanizmą.

Metafizine prasme humanizmu vadinama pasaulėžiūra, laikanti žmogų savita dvasine būtybe, radikaliai išsiskiriančia iš gamtinių būtybių pasaulio. Šia prasme humanizmo priešybė yra materializmas kaip ta pasaulėžiūra, kuri visą tikrovę suveda į medžiagą ir žmogų laiko tokia pat gamtine būtybe kaip visas gyvąsias būtybes. Šia bendrąja prasme humanizmas yra lygus žmogaus dvasinio savitumo išpažinimui, nesusijęs nei su vienokiu, nei su kitokiu nusistatymu Dievo atžvilgiu. Siauresne prasme humanizmo sąvoka vartojama tuo atveju, kai ji tapatinama su ateizmu, bet šis netapatinamas su materializmu. Istoriškai ateizmas paprastai rėmėsi materializmu. Atsiradus ateizmui, atmetančiam materializmą, humanizmas suprantamas kaip lygi priešybė tiek materializmui, tiek teizmui. Šia prasme humanizmo terminą išpopuliarino Ž. P. Sartras plataus atgarsio sulaukusia paskaita apie egzistencializmą („Egzistencializmas yra humanizmas“, 1946).

Peržiūrėta: 438