is desktop

Žinynas

Epiktetas

Epiktetas (apie 50–130 m.) – iš Frigijos kilęs romėnų filosofas, vėlyvojo stoicizmo atstovas. Gyvenimo pradžioje Epiktetas atkeliavo į Romą kaip vergas. Dar tebevergaudamas studijavo su stoikų mokytoju Musoniju Rufu. Vėliau, maždaug 89-iais metais, atkeliavo į Nikopolį, Šiaurės Graikijos miestą, ir dirbo savo paties įkurtoje mokykloje. Mokė iki 80 metų, kol imperatorius Domicianas uždraudė visas filosofų mokyklas. Šioje mokyloje mokėsi ir Epikteto garsus mokinys Flavijus Arianas, kurio dėka Epikteto mintys išliko kaip rašytiniai kūriniai. Veikalai: Svarstymai ir Pokalbiai.

W. Tatarkiewiczius. Filosofijos istorija I. Vilnius: Alma littera, 2001

Peržiūrėta: 360

Epikūras

Epikūras (Epikuros, 341–270 pr. Kr.) – antikos filosofas. Epikūras gimė Samo saloje, bet savo kilme buvo atėnietis. Labai anksti (nuo 13–14 metų) pradėjo domėtis filosofija. Atėnuose apsigyveno būdamas aštuoniolikos metų. Tuomet Ksenokratas buvo pradėjęs vadovauti Akademijai, Aristotelis dar buvo gyvas, bet jau gyveno Chalkidėje. Epikūras klausėsi įvairių pakraipų filosofų: iš Demokrito šalininko Nausifano sužinojo apie atomizmą; buvo susipažinęs ir su skeptiko Pirono pažiūromis. Sualukęs 32 metų pats ėmė dėstyti filosofiją, 306 m. įsteigė savo mokyklą sode (todėl ji vadinama „Epikūro sodu“, o jos atstovai – „sodo filosofais“), kuriai vadovavo iki pat mirties. Ant jos vartų buvo parašyta: „Svety, čia tau bus gerai.“ Auščiausias gėris – malonumas. Apsilankiusio svečio laukė ąsotis su vandeniu, duonos paplotėlis ir filosofinis pokalbis apie aukščiausią gėrį – malonumą. Nepaisant priešų prasimanymų, buvo tauraus būdo žmogus, labai doras, gyveno kukliai. Nors jį kamavo skausmai, pasakojama, kad iki pat mirties Epikūras išlaikė giedrą nuotaiką. Mirė sulaukęs 72 metų. Epikūro mokiniai tęsė jo mokymą dar daug šimtmečių po jo mirties.

Jo raštų būta gana daug ir įvairių; Diogenas Laertietis užsimena jį parašius apie 300 veikalų, keturiasdešimties iš jų išvardija pavadinimus; Diogeno Laertiečio dėka išliko trumpos Epikūro Svarbiausios mintys bei trys jo laiškai, kuriuose išdėstyti bendrieji fizikos, meteorologijos ir etikos bruožai. Vėliau Herkulanume rasti jo didžiojo 37 knygų veikalo Apie gamtą fragmentai. Visa kita dingo.

Peržiūrėta: 457

Epikūrizmas

Epikūrizmas atsirado iš dviejų šaltinių: 1) iš gyvenimo kulto ir laimės troškimo bei 2) iš blaivaus proto, pasitikinčio tik tuo, kas jam duota tiesiogiai, ir operuojančio tik konkrečiais vaizdiniais. Iš tų šaltinių atsirado Epikūro hedonistinė etika ir materialistinė fizika bei sensualistinė pažinimo teorija.

Siauresne prasme epikūrizmas – tai etika, pripažįstanti vien laikiną gėrį; ji žmogų laiko atsakingą už savąją laimę ir nelaimę; ramybę laiko tobuliausia žmogaus būsena, o proto blaivumą – vienintele priemone prieš žmogaus ramybę drumsčiančias šmėklas, kurios yra paties žmogaus kvailumo padarinys. Šiai etikai būdinga paradoksali mintis, kad protingas, doras, kultūringas gyvenimo būdas yra geriausia priemonė egoistinei laimei pasiekti, o egoizmas yra tikriausias kelias į visuotinę laimę.

Kartu epikūrizmas yra ir gamtos filosofija, radikaliai atsižadėjusi antgamtinių veiksnių, pripažįstanti tik kūnišką būtį, atomistinę kūnų struktūrą, priežastinį reiškinių sąlygotumą, o priežastis suprantanti mechanistiškai.

(W. Tatarkiewicz. Filosofijos istorija I. Vilnius: Alma littera, 2001)

Peržiūrėta: 601

Erodas

Erodas I Didysis (74–4 pr. Kr.), nuo 47–37 pr. Kr. Romos vietininkas ir karalius, iki savo mirties valdęs Judėją, Galilėją, Betaniją ir kitas sritis. Erodas pagarsėjo grandiozinėmis statybomis ir politiniu sumanumu, deja, ir žiaurumu.

Peržiūrėta: 322