is desktop

Žinynas

Materialistas

Materialistasvisą tikrovę laikantis materialia, aiškinantis pasaulį kaip visiškai materialų darinį; pradininkas – Demokritas iš Abderų (apie 460–360 pr. Kr.). Jis visus reiškinius traktavo kaip materialius (dangų ir žemę, sielą ir kūną), vienodai aiškino ir psichinius, ir fizinius reiškinius – kaip atomų judėjimą ir junginius. Demokritui pavyko sukurti vientisą gamtos teoriją. Todėl jis pelnė „materializmo tėvo“ vardą. Jo ir kitų atomistų vaidmuo filosofijos istorijoje: 1) sukūrė racionalios empirinės ir nuosekliai deterministinės (gamtos priežastingumo principu paremtos) teorijos programą; 2) sukūrė paprastą atomų teoriją, paaiškinančią milžinišką kiekį reiškinių ir vaizdingumu pranokstančią kitas medžiagos teorijas; 3) suformulavo juntamų savybių subjektyvumo teoriją, 4) sukūrė senovėje išsamiausią materialistinę filosofijos sistemą.

Materializmas yra pažiūra, kad reiškinių tikrovę determinuoja ne iki ir ne virš juslinio patyrimo iškilęs pradas (Dievas, dvasia, pasaulio protas, idėja), o vien medžiagiškumas (materija) ir jame glūdintis dėsningumas (priežastingumas, šiuo atveju neišleidžiamas iš akių tikslingumas, aiškintinas kaip mokslinio patyrimo, o ne transcendentinis teleologinis principas. Kategoriškiausia priešingybė – spiritualizmas. (A. Halder. Filosofijos žodynas. Vilnius: Alma littera, 2002)

1. Metodinis materializmas traktuoja šią pažiūrą kaip mokslinę (ypač gamtamokslinę nuostatą, darydamas teorinę prielaidą, kad pasaulis – tai uždaras kiekybinis, matematinis, priežastinis sąryšis. Kitaip nei ilgai vyravęs mechanicizmas, metodinis materializmas tikslingumo problemą mėgina spręsti remdamasis „save pačią organizuojančios materijos“ postulatu.

2. Etiniam praktiniam materializmui būdinga gyvenimo nuostata, kad laimės pagrindas – malonumas, kurį teikia turtas, ypač medžiaginių gėrybių turėjimas ir vartojimas.

3. Metafizinis (arba kosmologinis ir antropologinis) materializmas yra metodinio materializmo suabsoliutinimas – pasaulio ir žmogaus aiškinimas kaip atomų visumos. Minėtas antikos laikų atomizmas (Leukipas, Demokritas) buvo mechanistinė materialistinė teorija, kurią XVII a. atnaujino P. Gssendi ir R. Boilis, o XVIII a. ji jau išplėtota iki pasaulio ir žmogaus kaip mašinos teorijos (T. Hobsas, Ž. de La Metri, P. Holbachas). XIX a. materializmas pirmiausia ėmė kritikuoti krikščionių religijos ir teologijos tradiciją (B. Baueris, D. F. Štrausas), ypač vokiečių idealizmą (L. Fojerbachas); glaustų populiarinimo darbų paskelbė C. Vogtas (teigė, kad mąstymo santykis su smegenimis esąs toks pat kaip tulžies su kepenimis), J. Molesšotas ir L. Buchneris, tačiau filosofiškai ir politiškai veiksmingiausia materializmo atmaina buvo marksizmas.

4. Dialektinis materializmas, pagrįstas K. Markso ir ypač F. Engelso, toliau plėtotas G. Plechanovo, V. Lenino ir kt., išlaikydamas Hėgelio dialektinį metodą, apverčia aukštyn kojomis pastarojo idealizmą: ne idėja (absoliutas, dvasia, Dievas) suteikia tikrovei pagrindą ir ją judina, o materija juda pati savaime ir virsta žmogaus mąstymu ir idėjomis. Tačiau tas savaiminis judėjimas aiškinamas ne kaip linijinis mechanistinis, o kaip evoliucinis dialektinis: materialūs kiekybiniai pokyčiai virsta kokybiniais. Dialektinį materializmą šiuo atžvilgiu plėtoja istorinis materializmas.

5. Istorinis materializmas aiškina žmonijos raidą kaip visuomeninių ūkinių gamybos sąlygų (privatinės nuosavybės, klasių susidarymo ir t. t.) apibrėžtą gamtos („materijos“) įsisavinimo žmonių reikmėms tenkinti istoriją. Politiniai, teisiniai, religiniai ir kt. vaizdiniai esantys tik ideologinis socialinės ekonominės realybės „antstatas“, ir susvetimėjimo bei prievartos istorija plėtojasi iškreiptai tol, kol (kapitalistinėje išnaudojimo visuomenėje) pasiekia viršūnę ir įvyksta revoliucinis virsmas: iš pradžių įvedama proletariato diktatūra, kuri paskui pereina į tikrą laisvės ir žmogaus susitaikymo su savimi, su kitais žmonėmis ir su gamta istoriją.

Senovėje, naujaisiais laikais ir viešpataujant idealizmui, materialistai turėjo mokinių ir šalininkų, o XIX–XX a. marksizmo-leninizmo epochoje vėl imta plačiai pripažinti jų pažiūras.

Peržiūrėta: 382

Medija - arba mediumas (dgs. medijos)

Medijos plačiąja prasme – tai komunikacijos priemonės, kuriomis perduodama informacija. Tai gali būti fotografija, kinas, vaizdo technologija, internetas.

Peržiūrėta: 288

Meilės rūšys

Senovės graikai turėjo net kelis žodžius, reiškiančius meilę, o tai rodo, kokią didelę reikšmę jie teikė šiam žodžiui:

Eros (gr.) – pirminė jėga, prisidėjusi prie kitų dievų, žemės žmonių, atsiradimo. vaizduota gražiu sparnuotu berniuku su lyra arba lanku ir strėline per petį. Romėnų kultūroje vadinamas Amūru, Kupidonu (gr.) – trokštantis.

Philos (gr.) – meilė bičiuliui, kraštui, mokslui ir t. t.

Agapē – meilė švelni, prieraiši, siejanti panašios dvasios žmones. Pirmųjų krikščionių bendruomenių bendra vakarienė, kuri buvo rengiama krikščionių vienybei, artimo meilei palaikyti, plėtoti.

Storge (gr.) – švelni šeimyninė meilė, siejanti artimas sielas.

Caritas (lot.) – grynai dvasinė meilė, neegoistiška ir nesavanaudiška, meilė, kupina užuojautos, pagalbos ir pagarbos žmogui ir Dievui.

Prisimindami ilgametę Vakarų Europos humanistinę tradiciją, turėtume suvokti visa apimančią meilės reikšmę žmogui. Meilė yra idealus ryšys su pasauliu ir žmonėmis, sąmonėje egzistuojanti asmenybės nuostata, kylanti iš prasmės poreikio.

Bet meilė nėra vien jausmas, tai sąmoningas sprendimas ir valios pastanga, ryšio su pasauliu būdas. Kaip pabrėžia Ė. Fromas knygoje „Menas mylėti“, meilėje realizuojamas paradoksas: jaučiama vienybė, solidarumas su kitais, bet kartu – o tai labai svarbu – išlaikomas nepažeistas asmenybės individualumas ir vientisumas. (L. Jekentaitė)

Peržiūrėta: 630

Mentorius

Mentorius – reikiamos patirties ir savybių turintis asmuo, kuris padeda mažiau patyrusiam žmogui atskleisti savo galimybes ir talentus, sėkmingai atlikti užduotis, konsultuodamas, kaip tobulinti įgūdžius, atpažinti ir gerinti koreguotinus dalykus, duodamas naudingų patarimų, skatindamas žmogų patį priimti sprendimus.

Peržiūrėta: 291