is desktop

Žinynas

Intelektualizmas

Intelektualizmas (lot. intelligentia – įžvalga, gebėjimas pažinti, intellegere – suprasti): 1. filosofinė pažiūra, kad pažinimui svarbiausia ne patirtis, bet protas; 2. psichologinė pažiūra, psichinį gyvenimą traktuojanti kaip intelekto reiškinius.

Intelektualizmas (arba racionalizmas) iškilo jau gyvame graikų mąstyme. Intelektualistinę nuostatą etikoje pirmasis išreiškė Sokratas apibrėžtimi: „Dorybė yra teisingas žinojimas.“ Sokratas teigė, kad šis žinojimas įgyjamas induktyviai, t. y. einant nuo atskirybių prie bendrybių (pvz., nuo atskirų teisingumo dorybės apraiškų prie tą dorybę kaip tokią apibūdinančios bendrosios sąvokos). Kinikai gana tiksliai laikėsi šios taisyklės teigdami, jog tik išmintingieji yra dorybingi, o visos žmogiškosios ydos ir nelaimės kyla iš nežinojimo. Tęsdamas Sokrato tradiciją inteletualizmą sistemingai vėliau plėtojo Platonas, graikų dvasios reprezentantas. Ir Platonui juslinė patirtis apgaulinga, nes ji teikia tik paprastas nuomones, o ne tikrą žinojimą. Tikrasis žinojimas atsiskleidžia tiktai protui, nes tik jo pasiekiamoji tikrovė – idėjų pasaulis – yra tikroji būtis, su kuria palyginta juslinė tikrovė tėra nebūties viešpatija.

Sokrato, Platono ir kinikų mokyklos etinis intelektualizmas laikytinas tipišku tos filosofinės epochos humanistinio racionalizmo reiškiniu. Ši antikinės filosofijos kryptis skelbė didžiulį pasitikėjimą žmogiškuoju protu, teigdama, kad tik jis galįs atrasti ir nurodyti kelią į laisvę, ramybę, laimę. Savo ruožtu etinio intelektualizmo pozicija kaip tik ir siekė suteikti priemonių minėtoms vertybėms įgyti: tvirtinta, kad dorybė – tai protu įgyjamas teisingas žnojimas, kurio visiškai pakanka žmogiškajai laimei pasiekti. (V. Valatka)

Viduramžiais racionalistinė (etinio intelektualizmo) tendencija ryškiau neiškilo, nors ir buvo žymi kai kuriuose mąstytojų raštuose. Kraštutiniam intelektualizmui plėtoti nebuvo palanki to amžiaus žmonių gyva tikėjimo sąmonė. Nors, viena vertus, protas buvo aukštai vertinamas, laikomas karališkąja žmogaus dovana, tačiau, antra vertus, buvo lygiai gyvai jaučiamas ir žmogiškojo proto ribotumas.

Naujaisiais amžiais intelektualizmą kaip filosofinio mąstymo ambiciją nepasitikėti jokiu kitu autoritetu kaip tik pačiu žmogaus protu iškėlė R. Dekartas, plėtojo I. Kantas, F. Hėgelis, G. Leibnicas, B. Spinoza ir kiti.

Peržiūrėta: 324

Inteligibilumas

Inteligibilumas (inteligibilùs [lot. intelligibilis]):
1. suvokimas tik protu ar intelektualiąja intuicija;
2. išgalvotas, pramanytas, nerealus.

Peržiūrėta: 320

Įvaikinimas

Įvaikinimas – tėvystės įteisinimas pilnamečiams asmenims, kurie nėra vaiko biologiniai tėvai. Įvaikinimu dalis biologinių tėvų teisių ir atsakomybės perduodama naujiems tėvams. Įvaikinto vaiko teisės tokios pat kaip biologinių vaikų. Lietuvoje įvaikinimo procedūrą prižiūri Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Peržiūrėta: 302