Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche, 1844–1900) – vokiečių filosofas, gyvenimo filosofijos atstovas, siekęs permąstyti daugiau kaip per du tūkstančius metų susiklosčiusią moralės sampratų tradiciją.
Viena svarbiausių Nyčės etikos kategorijų – „valia valdyti“. Iš visų „valios valdyti“ apraiškų Nyčė vertino tik atsiveriančios laisvės ir saviraiškos galimybę. „Valia valdyti“ – tai sugebėjimas įveikti bejėgiškumą ir išsilaisvinti iš baimės, prietarų, nekritiško tikėjimo, bandos instinkto. Didžiausią „valios valdyti“ galimybę, anot Nyčės, turi „antžmogis“. Savo darbe Štai taip Zaratustra kalbėjo (1883–1884) Nyčė antžmogį prilygina jūrai ir žaibui iš juodo debesies. Žmogus iš prigimties nesąs nei stiprus, nei tobulas. Ką jis laiko savo siela, yra tik „skurdas, purvas, malonumas menkas“. Tačiau kiekvienas gali būti tuo, kuo jis potencialiai gali tapti, – jei pasiryš, jei rizikuos, jei „eis lynu“. Prasmingai antžmogio simboliką atskleidžia akrobato, einančio lynu, paveikslas. „Žmogus – tai tarsi lynas tarp gyvulio ir antžmogio, tai lynas virš bedugnės“, – sako Zaratustra. Nyčės pasiūlyto „vertybių pervertinimo“ naujumas ir paradoksalumas tas, kad estetinės kūrybos principus jis pritaikė etinėms vertybėms. Nyčė pasiūlė kurti save iš naujo, atsisakyti nusistovėjusių moralės štampų. Silpnas žmogus visada esąs šališkas, jis – savo gamtinių impulsų įkaitas. Savikūra negali būti paremta vien spontaniškumu. Pirmiausia reikia suteikti savo charakteriui stilių. Tai didelis ir retas menas, teigia Nyčė. „Valia valdyti“ – tai kūrybinga jėga. Galingi žmonės – kūrėjai, nenorintys paklusti nusistovėjusioms taisyklėms. Gyvenimo augimo dėsniai reikalauja, kad kiekvienas individas susikurtų savo dorybę ir savo kategorinį imperatyvą. „Kas yra gera?“ – klausia Nyčė. Ir atsako: „Visa, nuo ko žmoguje didėja jėgos, valios valdyti, galybės jausmas“. O bloga? „Viskas, kas kyla iš silpnumo“, – atsako jis.
Nyčės veikalai: Tragedijos gimimas (1892), Nešiuolaikinės mintys, Davidas Štrausas (1973), Apie istorijos žalą ir naudingumą (1881), Šopenhaueris kaip auklėtojas (1874), Richardas Vagneris Bairete (1876), Žmogiška, pernelyg žmogiška (1878), Keliautojas ir jo šešėlis (1879), Ryto žara (1881), Linksmasis mokslas (1882), Štai taip Zaratustra kalbėjo I, II (1883), III (1884), IV (1885), Anapus gėrio ir blogio (1886), Apie moralės genealogiją (1887), Kozima Vagner, Stabų saulėlydis, Antikristas, Nyčė prieš Vagnerį, Ecce Homo (1888).