Dorovės dėsnis, dorovės įstatymas, etinių normų, įpareigojančių elgesiu siekti gėrio, visuma; viduramžiais dorovės dėsnis rėmėsi Dievo valia vykstančiu amžinuoju pasaulio kūrimu (lex aeterna, Tomas Akvinietis) arba bent atitikimu Dievo valią (Jonas Dunsas Škotas), o naujaisiais laikais – prigimtinės teisės (dažniausiai nesiejamos su teologija) nuostatomis. I. Kanto filosofijoje dorovės dėsnis yra aukščiausias dorovinio elgesio principas, egzistuojantis kaip „pareiga“ konkrečioje situacijoje – griežtas reikalavimas ir suformuluotas kaip kategorinis imperatyvas. (A. Halder. Filosofijos žodynas. Vilnius: Alma littera, 2002)