Kinikai – Sokrato mokinio Antisteno įkurtos filosofijos mokyklos nariai. Antistenas Atėnietis (apie 455–360 pr. Kr.) buvo pradininkas mokyklos, kurios pavadinimas kilo iš Kinosargo gimnazijos, kurioje jis mokė. Antistenas pirmiausia buvo Gorgijo mokinys, o tik paskui Sokrato. Priklausė Atėnų proletariatui, o jo doktrina – proletariato ideologija. Buvo produktyvus rašytojas, senovėje vertintas už gerą stilių, bet jo raštų neišliko. Antisteno ir Platono santykiai buvo priešiški: jie abu aiškiai žinojo esą gabiausi mokiniai, tarp kurių kils neišvengiama kova dėl Sokrato palikimo, ir kartu žinojo, kad jie palaiko kraštutines ir nesuderinamas to palikimo sampratas.
Pažiūros. Iš Sokrato Antistenas perėmė įsitikinimą, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra dora. Palyginti su svarbiausiuoju dalyku, visa kita nesvarbu, beje, nesvarbus yra ir žinojimas. Antistenas šią pažiūrą kildino iš Sokrato mokslo, bet iš tikrųjų Sokratui ji buvo svetima. Būtent ji ir skyrė kinikus nuo Sokrato.
Kinikams buvo būdinga nesilaikyti tradicijų, papročių, mandagumo taisyklių. Vertindami tik gyvenimą „pagal prigimtį“, kinikai peikė visas socialines ir valstybines institucijas, laikydami jas susitarimo dalyku. Laikydami svarbiu dalyku tik dorą, o ne kilmę ir turtą, visus žmones jie manė esant lygius, smerkė bet kokią nelygybę, pasisakė už lygias moterų ir vergų teises, nepripažino valstybių sienų, save laikė pasaulio gyventojais, „kosmopolitais“.
Kinikų mokykla. Antisteno mokinys buvo Diogenas Sinopietis (apie 412– 323 pr. Kr.), o žymiausias Diogeno mokinys – Kratetas iš Tėbų, kuris su žmona Hiparchija ir kitais šeimos nariais priklausė kinikų mokyklai. Jis buvo pirmasis iš kinikų, turinčių turto ir visuomeninę padėtį, bet savo valia visko išsižadėjo, nes taip jį įtikino kinikų teorija. Kinizmas iš pradžių buvo tik teorija ir tik vėliau pereita prie praktikos. Tą žingsnį žengė Diogenas, vienas iš populiariausių filosofų, nors filosofijai jis nepelnė jokių teorinių laimėjimų. Jis priekaištavo Antistenui, esą šis skelbė teoriją, kurios nelabai paisė savo gyvenime; o pats Diogenas pradėjo gyventi pagal kinikų teoriją. Ši teorija, jo manymu, reikalavo išsižadėti ne tik neigiamų, bet ir apskritai bet kokių kultūros produktų. Tradicija padarė Diogeną tipišku kiniku. Iš tikrųjų nuo tada atsirado daug kinikų, gyvenančių kaip jis, daug savanorių proletarų ir skurdžių be namų ir nuosavybės; tai buvo keistuoliai, kurie sąmoningai prieštaravo visuomenės nuomonei ir tyčiojosi iš jos. Raštuose, kritikuojančiuose civilizaciją, jie paprastai nevengė drastiškumo ir šiurkštumo. Jau imperatorių laikais jų buvo gana daug. Nuo tada toks gyvenimo būdas, kai šaipomasi iš viešosios nuomonės, kultūros ir visuotinai pripažintų vertybių, vadinamas cinizmu. Tie kinikai jau neturėjo nieko bendro su filosofija. O pradinei, anaiptol ne „ciniškai“, kinikų filosofijai pavadinti vartojamas kitas žodis – kinizmas.
Senovėje kinikų idėjos buvo labai paplitusios. Daugelį iš jų perėmė stoikai. Vėlyvoje senovėje filosofo samprata buvo kuriama pirmiausia veikiant kinikų idėjoms. „Tikras filosofas“ turėjo jų bruožų: buvo neturtingas, bet laimingas. Kinikų idėjos ypač buvo artimos ankstyvajai krikščionybei. Tų idėjų įtaka paplito toli už kinikų mokyklos ribų. Beje, ir pati mokykla gyvavo iki VI amžiaus. (W. Tatarkiewič)