Aristotelizmas. Aristotelizmo esmė yra filosofinė vadinamojo vidurio doktrina, vengianti griežčiausių sprendimų ir linkusi pripažinti, kad kiekviename iš jų yra dalelė tiesos. Aristotelizmo metafizika vienodai vengia idealizmo ir materializmo, pažinimo teorija – gryno racionalizmo ir gryno sensualizmo, etika – moralizmo ir hedonizmo.
Aristotelizmo metafizika teigia, kad nėra kitų substancijų, tik materialios (kitaip nei idealizmas), bet substancijų pamatas yra ideali jų esmė (kitaip nei materializmas); kad substancijos yra atskirybės, tačiau jų esmė yra bendrybė. Aristotelizmas atskiruose daiktuose ieško bendros esmės.
Aristotelizmo pažinimo teorija teigia, kad pažinimo kilmė yra empirinė (kitaip nei apriorizmas), bet kad jo išvados yra racionalios (kitaip nei empirizmas). Aristotelizmas – tai empirinis racionalaus žinojimo ieškojimas.
Aristotelizmo etika teigia, kad aukščiausiasis gėris yra ne dorybė (kitaip nei moralizmas), bet kad laimės pamatas yra ne patirtas malonumas (kitaip nei hedonizmas), o žmogui deranti protinga ir dora veikla. Aristotelizmas – tai laimės siekimas per dorybę.
Aristotelis sukūrė ir filosofijoje įtvirtino daugybę idėjų, teorijų, samprotavimų. Tai detalus filosofijos skirstymas: logikos, kaip tarnybinės disciplinos, ir „pirmosios filosofijos“, kaip pradinės disciplinos; iki smulkmenų išplėtota logika, suprasta kaip silogistika, taip pat psichologija, suprasta kaip sielos galių teorija; tai mėginimas susisteminti kategorijas ir principus (keturi principai arba priežastys: formalioji, materialioji, veiklioji ir tikslingoji); tai nauji metafizikos terminai: forma, medžiaga, energija, potencija, daikto esmė; tai nauja Dievo kaip pirmosios pasaulio priežasties ir nauja sielos kaip organinio kūno formos samprata; tai nauja proto, padalyto į aktyvųjį ir pasyvųjį, teorija. Visų šių ir daugybės kitų mokslinių ir filosofinių idėjų pradininkas yra Aristotelis.