Moralizmas (pranc. moralisme) – požiūris, kuriuo teigiama, jog moralinės vertybės yra svarbiausios gyvenime, dorovės kriterijus – visų vertinimų pagrindas, moralinis gėris – vienintelis arba svarbiausias tikslas, kurio privalo laikytis žmonės.
Sokratas buvo pirmasis, kuris išskyrė moralinį gėrį, tikrąjį etikos objektą, taip pat jis buvo pirmasis pažiūros, vadinamos moralizmu, iškeliančios moralinį gėrį, atstovas. Sokrato moralizmas buvo susietas su kraštutiniu intelektualizmu: jo nuomone, dora yra žmogaus tikslas, o žinios – svarbiausia priemonė. Tas, kuris žino ir dėl to yra doras, pasiekia aukščiausiąjį gėrį ir tampa laimingas.
Moralistika taip pat vadinama XVII–XVIII a. filosofinė literatūrinė tradicija, ypač prancūzų rašytojų („moralistų“), kurie ne tiek sistemiškai, kiek eseistiškai ir aforistiškai vaizdavo charakterius ir papročius, demonstravo savo kritinį gebėjimą pažinti žmones ir formulavo praktinės ir gyvybingos moralės taisykles: M. Montenis, F. de La Rošfukas, Ž. de La Briujeras ir kt.
Lietuvių filosofas A. Maceina moralizmu vadina miesčionišką, buržuazinį dorinio gyvenimo tipą, „kuris tik vengia nuodėmės, nesistengdamas tobulėti. Asketizmas bus šio tipo priešingybė“. Aukštesnės gyvenimo sritys, karžygiški vidaus žygiai, aukštumos moralisto nevilioja. Jis yra etinių lygumų apraiška. Moralisto veiksmų motyvas, viena vertus, yra baimė, kita vertus, nauda. Šia prasme miesčioniškas moralizmas iš esmės skiriasi nuo sokratiškojo moralizmo sampratos.