Kibucai – komunos, kuriose tiek šeimos, tiek viengungiai savo valia gyvena drauge ir veda bendrą ūkį.
Kinesė (kenesa) – tai karaimų maldos namai, architektūriškai panašūs į judėjų (žydų) sinagogas. Kinesėje būtina nusiauti batus, vyrai ir moterys turi atskiras maldos patalpas. Šiuo metu yra nedaug išlikusių veikiančių kinesių (Turkijoje, Ukrainoje, Lietuvoje). Lietuvoje kinesės statytos nuo XIV a., jų būta nemažai, bet šiuo metu tebeveikia tik Vilniaus ir Trakų kinesės.
Kinikai – Sokrato mokinio Antisteno įkurtos filosofijos mokyklos nariai. Antistenas Atėnietis (apie 455–360 pr. Kr.) buvo pradininkas mokyklos, kurios pavadinimas kilo iš Kinosargo gimnazijos, kurioje jis mokė. Antistenas pirmiausia buvo Gorgijo mokinys, o tik paskui Sokrato. Priklausė Atėnų proletariatui, o jo doktrina – proletariato ideologija. Buvo produktyvus rašytojas, senovėje vertintas už gerą stilių, bet jo raštų neišliko. Antisteno ir Platono santykiai buvo priešiški: jie abu aiškiai žinojo esą gabiausi mokiniai, tarp kurių kils neišvengiama kova dėl Sokrato palikimo, ir kartu žinojo, kad jie palaiko kraštutines ir nesuderinamas to palikimo sampratas.
Pažiūros. Iš Sokrato Antistenas perėmė įsitikinimą, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra dora. Palyginti su svarbiausiuoju dalyku, visa kita nesvarbu, beje, nesvarbus yra ir žinojimas. Antistenas šią pažiūrą kildino iš Sokrato mokslo, bet iš tikrųjų Sokratui ji buvo svetima. Būtent ji ir skyrė kinikus nuo Sokrato.
Kinikams buvo būdinga nesilaikyti tradicijų, papročių, mandagumo taisyklių. Vertindami tik gyvenimą „pagal prigimtį“, kinikai peikė visas socialines ir valstybines institucijas, laikydami jas susitarimo dalyku. Laikydami svarbiu dalyku tik dorą, o ne kilmę ir turtą, visus žmones jie manė esant lygius, smerkė bet kokią nelygybę, pasisakė už lygias moterų ir vergų teises, nepripažino valstybių sienų, save laikė pasaulio gyventojais, „kosmopolitais“.
Kinikų mokykla. Antisteno mokinys buvo Diogenas Sinopietis (apie 412– 323 pr. Kr.), o žymiausias Diogeno mokinys – Kratetas iš Tėbų, kuris su žmona Hiparchija ir kitais šeimos nariais priklausė kinikų mokyklai. Jis buvo pirmasis iš kinikų, turinčių turto ir visuomeninę padėtį, bet savo valia visko išsižadėjo, nes taip jį įtikino kinikų teorija. Kinizmas iš pradžių buvo tik teorija ir tik vėliau pereita prie praktikos. Tą žingsnį žengė Diogenas, vienas iš populiariausių filosofų, nors filosofijai jis nepelnė jokių teorinių laimėjimų. Jis priekaištavo Antistenui, esą šis skelbė teoriją, kurios nelabai paisė savo gyvenime; o pats Diogenas pradėjo gyventi pagal kinikų teoriją. Ši teorija, jo manymu, reikalavo išsižadėti ne tik neigiamų, bet ir apskritai bet kokių kultūros produktų. Tradicija padarė Diogeną tipišku kiniku. Iš tikrųjų nuo tada atsirado daug kinikų, gyvenančių kaip jis, daug savanorių proletarų ir skurdžių be namų ir nuosavybės; tai buvo keistuoliai, kurie sąmoningai prieštaravo visuomenės nuomonei ir tyčiojosi iš jos. Raštuose, kritikuojančiuose civilizaciją, jie paprastai nevengė drastiškumo ir šiurkštumo. Jau imperatorių laikais jų buvo gana daug. Nuo tada toks gyvenimo būdas, kai šaipomasi iš viešosios nuomonės, kultūros ir visuotinai pripažintų vertybių, vadinamas cinizmu. Tie kinikai jau neturėjo nieko bendro su filosofija. O pradinei, anaiptol ne „ciniškai“, kinikų filosofijai pavadinti vartojamas kitas žodis – kinizmas.
Senovėje kinikų idėjos buvo labai paplitusios. Daugelį iš jų perėmė stoikai. Vėlyvoje senovėje filosofo samprata buvo kuriama pirmiausia veikiant kinikų idėjoms. „Tikras filosofas“ turėjo jų bruožų: buvo neturtingas, bet laimingas. Kinikų idėjos ypač buvo artimos ankstyvajai krikščionybei. Tų idėjų įtaka paplito toli už kinikų mokyklos ribų. Beje, ir pati mokykla gyvavo iki VI amžiaus. (W. Tatarkiewič)
Kirėniečiai – sofistų ir Sokrato mokinio Aristipo iš Kirėnės įkurtos filosofijos mokyklos, pavadintos jo gimtinės vardu, atstovai. Aristipo Kirėniečio gyvenimo datos artimos Platono. Pirmiausia jis susipažino su Protagoro, o tik vėliau su Sorato pažiūromis. Buvo Sokrato mokinys, bet daugeliu atžvilgių liko ištikimas sofistų doktrinai. Aristotelis jį vadina sofistu: motyvų tam teikė ne tik jo pažiūros, bet ir klajokliškas gyvenimo būdas; jis buvo pirmasis iš Sokrato mokinių, kuris grįžo prie sofistų papročio imti atlyginimą už mokymą. Buvo visiška kiniko Antisteno priešingybė: anas nusprendė gyventi kaip proleratas, o Aristipas buvo dvarininkas ir aukštuomenės žmogus. Senovėje pasakojamuose anekdotuose jis buvo vaizduojamas kaip oportunistas ir pataikūnas, o jo elgesys buvo specialiai priešinamas Platono, su kuriuo Aristipas buvo susitikęs Sicilijos dvare, elgesiui. Savo doktriną jis sukūrė gana anksti, dar esant gyvam Sokratui. Ir gyveno pagal ją, praktikuodamas hedonizmą.
Pažiūros. Iš Sokrato ir sofistų Aristipas išmoko to paties, ko ir Antistenas: esą praktiniai dalykai yra svarbesni už teorinius. Niekinti žinojimą ir netikėti juo buvo vienodai būdinga ir kirėniečiams, ir kinikams. Pažinimą jie suprato visai kaip Protagoras: žinojimą teikia tik juslės, ir jis yra visiškai santykinis. Be to, tą santykinį žinojimą jie interpetavo dar ir subjektyvistiškai: pažįstame tik savo būsenas, o ne daiktus, sukeliančius tas būsenas. Nuo šios minties natūraliai pereinama prie Aristipo etikos. Pažįstame tik savo būsenas, o jos būna arba malonios, arba nemalonios, ir tik šios mūsų būsenų savybės skatina mus rinktis vieną iš jų. Mes visada siekiame tik malonumo, o vengiame nemalonumo. Juk malonumas yra vienintelis gėris, o nemalonumas – vienintelis blogis. Šitą nuostatą įprasta vadinti hedonizmu: nuo graikiško žodžio hedone, reiškiančio malonumą. Aristipas buvo galbūt pats ryžtingiausias ir nuosekliausias hedonistas, kokį žino etikos istorija.
Kirėniečių mokykla. Aristipo filosofija turėjo gausų būrį šalininkų, kurie plėtojo hedonizmo pažiūras. Be jo dukters bei vaikaitės ir Aristipo Jaunesniojo, jiems priklausė Teodoras, vadinamas Ateistu, taip pat Hegesijas, vadinamas Mirties Šaukliu, Anikeris ir kiti. Šie kirėniečiai savo hedonistinę etiką buvo išdėstę penkiuose veikaluose: a) apie gėrį ir blogį arba, kaip jie patys sakė, apie tai, ko verta siekti ir ko vengti, b) apie gėrio ir blogio sukeliamas būsenas, c) apie tų būsenų paskatintus veiksmus, d) apie tų būsenų vidines priežastis ir e) apie sprendimo pamatus. (W. Tatarkiewič)