Kanonas – visuotinai priimta taisyklė, norma. Tačiau dažniausiai, kalbant apie kanoną, galvoje turimas kurios nors religijos šventųjų knygų rinkinys. Judaizme – Tanachas (Senasis Testamentas), krikščionybėje – Biblija.
Karma apytikriai reiškia „veiksmas, darbai, poelgiai“. Tai – kokybė, kuri išryškėja individo mintyse, žodžiuose ir darbuose. Karma nulemia, koks bus naujas individo gimimas. Geri darbai savaime nulemia laimingą inkarnaciją, blogi – nelaimingą. Tad kiekvienas naujas atgimimas bus nulemtas ankstesniojo gyvenimo karmos. Toks yra moralinis pasaulio dėsnis, kurio išvengti neįmanoma.
Pasaulio religijos. Populiarus žinynas. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 230.
Karmelitai – vienuolių ordinas; pavadinimas kilo iš Karmelio kalno Palestinoje. Pasak seno padavimo, buvęs įkurtas pranašo Elijo, o iš tikrųjų atsiradęs tik XIII a. pradžioje. Jeruzalės patriarchas Albertas iš Vercellio 1208–1209 m. parašė regulą, kurios karmelitai tebesilaiko. XVI a. ordinas suskilo į dvi šakas: [[senosios regulos karmelitus:407 ]] ir [[basuosius karmelitus: 406]].
Kategorinis imperatyvas (lot. imperativus – liepiamasis, įsakomasis) – Imanuelio Kanto etikos kategorija, praktinio proto moralės dėsnis.
Imperatyvas gali būti dviejų rūšių: hipotetinis ir kategorinis.
Hipotetinis – tai subjektyvus principas, kurį kasdienėje praktikoje traktuojame kaip tinkamą, naudingą, patikimą. Hipotetiniai imperatyvai gali būti susiję su poelgiais siekiant tam tikro tikslo: „Jei nori būti gerbiamas, būk mandagus“, „Jei nori sulaukti ilgo amžiaus, gyvenk sveikai“. Tačiau gali būti ir sąlyginiai, priklausantys nuo aplinkybių, pavyzdžiui: „Meluok, jei sakydamas tiesą gali sau pakenkti“, „Naudodamasis aplinkybėmis siek naudos tik sau“. Jie išreiškia praktines žmonių nuostatas, nebūtinai aiškiai suvokiami, bet neturi moralinės vertės.
Kategorinis imperatyvas (vok. kategorischer Imperativ) − besąlygiškas įsakymas, visuotinai įpareigojantis teiginys, tačiau nenurodantis nei individualių taisyklių, nei individualaus gėrio. Išskyrus pavaldumą visuotinei teisei, nepriklauso nuo aplinkybių, galioja visur ir visada, reikalauja, kad gera valia vykdytų pareigą, yra savitikslis ir doroviniu požiūriu savaime vertingas.
Jei konkrečioje situacijoje žmogui kyla klausimas „Ką aš privalau daryti?“ ar „Kaip privalau pasielgti?“, tai protas ima morališkai svarstyti: pirmiausia jis įsivaizduoja įvairias veiklos galimybes, iš kurių vieną privalo pasirinkti; tada savęs klausia, kokios veiklos maksimos (taisyklės) sudaro atskirų veiklos galimybių pagrindą; patikrina šias veiklos maksimas visuotinio įstatymo idėja ir mato, kad leistina rinktis tik tą veiklos galimybę, kuri išlaiko šį patikrinimą: „Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų būti ir visuotinio įstatymų leidimo principas.“ Ši kategorinio imperatyvo pagrindinė formulė Kanto etikoje yra moralės principas ir dorovės dėsnis.
Yra keletas jį paaiškinančių formuluočių:
Elkis taip, kad tavo elgesio maksima per tavo valią galėtų tapti visuotiniu gamtos dėsniu. Šioje formuluotėje kalbama apie asmenų visuomenės ir gamtos pasaulio analogiją. Gamta yra determinuota ir reguliuojama gamtos dėsnių. Asmenų visuomenė turi būti protingai determinuota ir tvarkoma praktikoje. Vadinasi, turime taip elgtis, kad mūsų veiklos maksimos protingai sutvarkytoje asmenų visuomenėje galėtų funkcionuoti kaip dėsniai taip, kaip gamtos dėsniai funkcionuoja gamtoje.
Elkis taip, kad nei savęs, nei kito asmens nenaudotum vien kaip priemonės, o visada matytum kaip tikslą. Asmuo yra ne daiktas, kurį viena ar kita valia galėtų naudoti kaip priemonę savo nuožiūra, o tikslas pats savaime, nes protinga būtybė pati save gali determinuoti, teigdama sau pačiai veiklos (dorovės) dėsnį. Asmuo savo paties moralumą gali paversti tikslu, suvokti save kaip asmenį ir tikslą bei visus kitus žmones kaip asmenis, lygias protingas būtybes ir savaiminius tikslus. Savitikslio formule pasakoma, kad kaip pareigų kitiems esama ir pareigų sau pačiam .
Elkis taip, tarytum per savo maksimas visuotinėje tikslų viešpatijoje visada būtum dėsnius kuriančiu nariu. Protingai sutvarkytos asmenų visuomenės idėja yra patikslinama ir virsta „tikslų viešpatijos“ bei moralinės bendrijos idėja. Šis moralės principas kartu yra ir teisingumo principas. Vadinasi, mes galime veikti tik pagal tokias maksimas, kurios pasirodė teisėtos visiems moralinės bendrijos asmenims arba leidžia pasiekti, kad jie susitartų. Taigi traktuojant kiekvieną asmenį kaip visuotinių dėsnių kūrėją ir tikslą patį savaime pagrindžiamas žmogaus orumas.