is desktop

Žinynas

Dorybė

Dorybė. Klasikinės etikos supratimu dorybė (lot. arete, virtus) yra įgyta savybė, lemianti tam tikrus vertingus veiklos būdus.

Etines dorybes Aristotelis atskiria, viena vertus, nuo dianoetinių (t.y. teorinių, pvz., mokslo, išminties), o, kita vertus, nuo pojetinių (t. y. susijusių su poiesis, darymu ir gaminimu, dorybių, taigi nuo meistriškumo ir įgūdžių). Etinės dorybės įgalina gerą veiklą. Jos yra nuostatos, dėl kurių morališkai gera veikla tam tikra prasme tampa antrąja mūsų prigimtimi. Be to, svarbus vaidmuo tenka polinkiams arba malonumui. Mat etinė dorybė įgyjama tada, kai jusliniai polinkiai atitinkamoje praktikos srityje yra protingai suformuoti, kad gera daroma lengvai, mielai ir su džiaugsmu. Dorybė įgyjama praktiniu įpročiu, taigi mokantis.

Priešinga dorybei yra yda (lot. kakia, vitium), savybė, kuri kai kuriose praktikos sferose neprotingą, blogą veiklą tam tikra prasme daro mūsų antrąja prigimtimi.

Dorybės sąvoka ne tik susijusi su atskirais poelgiais, įpročiais, tačiau ir atveria moralinės gyvenimo formos perspektyvą, kuri galiausiai perteikia visą žmogaus gyvenimą. Dorybių teorijoje kalbama ne tik apie tai, kaip elgtis, kad geri būtų atskiri poelgiai, bet ir apie tai, kaip pačiam tapti geram ir gyventi gerą gyvenimą.

Peržiūrėta: 222

Dorybių etika

Dorybių etika – viena pagrindinių etikos mokyklų. Dorybių etikos pradininkai Vakarų filosofijoje buvo graikai, ypač Platonas ir Aristotelis, vėliau ją plėtojo Tomas Akvinietis ir kiti. Šios etikos bruožai taip pat matomi konfucianizme. Skirtingai nei deontologijoje, kur akcentuojamas taisyklių laikymasis, ir utilitarizme, kur kreipiamas dėmesys į atlikto veiksmo pasekmes, dorybių etikoje vertinama asmens dorumas, moralinis charakteris. Ši etika moko, kad svarbi yra dalyvaujančio asmens moralė, kad geras žmogus gyvens dorai, pasižymėdamas dorybėmis, įskaitant pilietines dorybes, visuose savo veiksmuose. Paprastai dorybių sąraše rasite protingumą ir būdo dorybes – sąžiningumą, drąsą, teisingumą, nuosaikumą, draugiškumą. Žinomiausi naujesnių laikų mąstytojai, priskiriami šiai tradicijai, yra G. E. M. Anscombe, Philippa Foot ir Alasdair MacIntyre.

Peržiūrėta: 658

Dorovė

Dorovė − tai pagrindinė individualaus ir visuomeninio gyvenimo laikysena, kuri ne tik faktiškai priklauso (kaip kad papročiai) žmogaus gyvenimo etosui, bet ir reiškia jame besąlygiškus, visuotinai galiojančius reikalavimus (dorovės dėsnis), kurių pažeidimas vertinamas ne vien kaip neįprastas, nederamas, bet ir kaip nedoras elgesys (dorovinis blogis). Pagrindinė etikos, ypač pareigos etikos (Kantas), sąvoka). (A. Halder. Filosofijos žodynas. Vilnius: Alma littera, 2002. P. 52)

Peržiūrėta: 229

Dorovės dėsnis

Dorovės dėsnis, dorovės įstatymas, etinių normų, įpareigojančių elgesiu siekti gėrio, visuma; viduramžiais dorovės dėsnis rėmėsi Dievo valia vykstančiu amžinuoju pasaulio kūrimu (lex aeterna, Tomas Akvinietis) arba bent atitikimu Dievo valią (Jonas Dunsas Škotas), o naujaisiais laikais – prigimtinės teisės (dažniausiai nesiejamos su teologija) nuostatomis. I. Kanto filosofijoje dorovės dėsnis yra aukščiausias dorovinio elgesio principas, egzistuojantis kaip „pareiga“ konkrečioje situacijoje – griežtas reikalavimas ir suformuluotas kaip kategorinis imperatyvas. (A. Halder. Filosofijos žodynas. Vilnius: Alma littera, 2002)

Peržiūrėta: 222