is desktop

Žinynas

Diada

Diadà [gr. dyo – du] – dviejų asmenų grupė (džn. didesnės grupės dalis).

Peržiūrėta: 203

Dialogo filosofija

Dialogo filosofija. Tradiciškai dialoginio mąstymo pradininku laikomas Sokratas, nors dialogas egzistavo ir anksčiau. Jis buvo žinomas Šumere ir Mesopotamijoje: „Dialogas apie žmonių skurdą“, „Dialogas tarp turtingo šeimininko ir vergo“ ir kt. Tačiau Sokrato nuopelnas dialogo filosofijos istorijoje neginčijamas. Sokratiškieji dialogai literatūroje skirstomi pagal priklausymą vienam ar kitam Platono kūrybos laikotarpiui: ankstyvojoje Platono filosofijoje sokratiškieji dialogai plėtoti kur kas labiau nei vidurio laikotarpiu, kai Platonui labiau rūpėjo savo idėjų teorija, esmių įžvalgos, tad dialoguose jam reikėjo parodyti tik pritarimą. Vakaruose iki šiol plačiai praktikuojamas sokratiškasis dialogas. Europoje veikia sokratiškojo dialogo organizacija (Society for the Furtherance of Critical Philosophy), kuri rengia ilgai trunkančius sokratiškuosius dialogus, tobulina metodiką, teikia siūlymus, kaip juos taikyti mokyklose.

Racionalumu grindžiamą antikinį dialogo metodą kritikuoja šių laikų filosofai. Nauja dialogo filosofijos tradicija labiausiai siejama su žydų kilmės filosofu Martinu Buberiu ir ją plėtojusiu Emanueliu Levinu. Martinas Buberis (gimė 1878 m. Vienoje – mirė 1965 m. Jeruzalėje) dialoginiam santykiui išreikšti vartoja įvardžius ir Tu. Buberiškajam dialogui, kitaip nei sokratiškajam, nereikia aiškaus racionalaus klausimo ir atsakymo. Jam artimesnė tyla. Šį ir Tu santykį lemia žmogaus laikysena, o ji gali būti dvejopa. Atsivėrimas kitam sukuria Aš–Tu santykį, kuris gali būti išreikštas tik visa esybe. Kita pamatinė jungtis Aš–Tai niekada negali būti išreikšta visa esybe. Tai mes patiriame, o mūsų santykis su pasauliu yra paviršutiniškas. Aš–Tu santykis reikalauja atsako. Atsakas – tai atsakomybė kitam, tam, kuris į tave kreipiasi. Dialogas įmanomas su visu pasauliu, tačiau tobuliausias ir tikriausias dialogas yra tuomet, kai tau byloja Dievas. M. Buberis yra religinis mąstytojas, tačiau religingumą jis suvokia kaip dialoginį atsivėrimą pasauliui, primapradį santykį su realybe. Šias įžvalgas M. Buberis išplėtojo 1923 m. išleistoje knygoje Aš ir Tu, taip pat tokiuose veikaluose kaip Pokalbis (1930), Klausimas pavieniui (1936) bei Tarpžmogiškumo pradai (1953). Į lietuvių kalbą išverstos jo knygos Dialogo principas I: Aš ir Tu; Dialogo principas II: klausimas pavieniui.

Filosofas Emanuelis Levinas – taip pat judaizmo tradicijos atstovas (gimė Kaune 1906 m., studijų metais išvyko mokytis į užsienį, gyveno Prancūzijoje, mirė 1995 m. Paryžiuje). E. Levinas toliau plėtojo šiuolaikinę dialogo filosofiją. Jo samprotavimų ir M. Buberio filosofijos pagrindinis skirtumas yra tai, kad E. Levino dialogas yra asimetriškas. Levinas dažniau vartoja ne Tu, o Kito sąvoką. Kitas yra visiškai kitoks, jis niekada nebus pažintas iki galo. Kito atsakomybė yra jo paties reikalas. Etika E. Levinui yra pirmoji filosofija, nes etika prasideda nuo dialogo, o tai yra kito žmogaus vertingumo pripažinimas. Gėrio konkretybė yra kito žmogaus vertingumas. Šis etinis santykis įprasmina gyvenimą, išveda mus iš būties vienatvės.

Tokio dialogo taikymas mokykloje labiausiai tinka tuomet, kai stokojama nuoširdaus, pasitikėjimu grindžiamo bendravimo. (L. Duoblienė)

Lietuvoje dialogo fenomeną tyrinėja daugelis lietuvių filosofų: N. Putinaitė, T. Sodeika, J. Baranova-Rubavičienė, K. Stoškus, L. Duoblienė, M. Gutauskas. Išsami Mintauto Gutausko monografija Dialogo erdvė. fenomenologinis požiūris (2011) gal ir nėra skirta mokiniams ar studentams kaip įvadinis paskaitų tekstas, tačiau gali būti paranki gilinantis į dialogo problematiką filosofijos rašto darbuose.

Peržiūrėta: 1696

Diaspora

Diaspora (gr. διασπορά – išsklaidymas) – tautos dalis, gyvenanti ne savo istorinėje tėvynėje. Terminas kilo iš antikos laikų. Pradžioje diaspora vadinti senovės Graikijos miestų gyventojai, migravę į graikų įkurtas kolonijas. Vėliau šis terminas pradėtas taikyti po senovės pasaulį pasklidusiems žydams.

Peržiūrėta: 201

Dievo Avinėlis

Dievo Avinėlis (lot. Agnus Dei) – biblinis atperkamosios aukos įvaizdis.

Senojo Testamento pasakojime apie Abraomą, kai jis vedė paaukoti savo sūnų Izaoką (Pr 22, 8), pastarasis prilyginamas avinėliui. Pasakojime apie žydų išėjimą iš Egipto vartojamas avinėlio, kaip aukos Viešpačiui, įvaizdis – Dievas įsakė kiekvienai šeimai valgyti vienų metų avinėlį (Iš 12, 5); per Sinajaus Sandorą įsakoma tai kartoti kiekvienais metais nisano 14 dieną per Paschą. Izaijo pranašystėje avinėlio, kaip nekaltos ir nebylios aukos, simbolis vartojamas kalbant apie kenčiantį už savo tautos nuodėmę Dievo tarną (Iz 53, 7).

Naujajame Testamente Dievo Avinėlio simbolis perimtas iš Senojo Testamento ir priskiriamas Jėzui Kristui jo mirtį interpretuojant kaip savanorišką auką už žmonijos nuodėmes ir jos atpirkimą. Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kad Jėzaus Kristaus mirtis sutapo su Velykų avinėlio auka, ir pabrėžiama, kad jo, kaip Velykų avinėlio, kaulai nebuvo sulaužyti (Jn 19, 33–36); apie Jėzų Kristų kalbama kaip apie Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę (Jn 1, 29). Apreiškime Jonui Avinėlis simbolizuoja garbėje esantį ir viešpataujantį Jėzų Kristų (Apr 5, 11–14); apie naująją Sandorą kalbama kaip apie Avinėlio ir atpirktosios žmonijos (naujosios Jeruzalės) santuoką (Apr 21, 3).

Dievo Avinėlio motyvas plačiai naudojamas Rytų ir Vakarų bažnyčių liturgijoje. Nuo IV a. avinėlis su pergalės vėliava pradėtas vaizduoti krikščioniškajame mene kaip Jėzaus Kristaus ir tikinčiųjų įvaizdis, taip pat kaip išminties, paklusnumo simbolis yra kai kurių šventųjų atributas.[1]

Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. IV. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. P. 751

Peržiūrėta: 229