Eudaimonija (gr. eudaimonia), kaip ją suprato graikai, yra asmens tobulumas arba tas optimumas, kokį apskritai žmogus dėl savo prigimties gali pasiekti. Pagal tradiciją, bet rizikuodami netiksliai perteikti mintį, žodį eudaimonija galėtume versti laimė, palaima.
Beveik visi eudaimonistai buvo graikų etikai, bet eudaimoniją kiekvienas suprato savaip. Platonui ji pasiekiama bejusle ir bekūne idėjų ir gėrio įžvalga, o Aristoteliui ji – žmogaus (protingą ir socialią) prigimtį atitinkanti veikla, kuri yra sėkmingo, gero gyvenimo polyje (valstybėje) pamatas. Vis dėlto žmogus yra ne tik protinga, bet ir kūniška būtybė. O kūno poreikiams tenkinti reikalingos dar kitos, išorinės, palankios, nuo žmogaus nepriklausančios, sąlygos. Todėl pati dorybė negali užtikrinti eudaimonijos. Tad žmogus nėra pajėgus visiškai įvaldyti praktinį gyvenimą, o grynai teorinis gyvenimas, kuris laiduotų eudaimoniją, žmogui yra nepasiekiamas. (W. Tatarkiewič)
Naujųjų amžių filosofai – I. Kantas, F. Nyčė – kritikavo į laimę, kaip aukščiausią tikslą, sutelktą eudaimonizmo etiką.
Eudemonizmas (gr. eudaimonia – palaima) – etikos pažiūra, laikanti eudaimoniją aukščiausiuoju gėriu. Pagal tradiciją žodį eudaimonija galima versti laimė. Eudemonizmas teigia, kad žmonių tikslai yra įvairūs, bet vieni iš jų aukštesni, kiti žemesni; aukštesni tie, kuriems žemesni – tik priemonė. Priemonių ir tikslų grandinė negali tęstis iki begalybės – privalo būti aukščiausiasis tikslas, kuris niekam nėra priemonė. Toks tikslas yra aukščiausiasis gėris, kurio žmonės siekia realiame gyvenime. Aristoteliui tai buvo eudaimonija, o Platonui – abtrakti gėrio idėja.
Eudemonizmas, traktuodamas eudaimoniją kaip aukščiausiąjį gėrį, teigia, kad tai nėra nei idealus, nei išorinis, nei visuomeninis gėris, tai – asmens tobulumas. O kas yra tobulumas? Beveik visi graikų etikai buvo eudaimonistai. Kiekvienas jų eudaimoniją suprato savaip, tačiau bendriausia prasme – kaip asmens tobulumą arba optimumą, kokį apskritai žmogus dėl savo prigimties gali pasiekti. Aristotelis eudaimonija laikė žmogaus prigimtį atitinkančią veiklą. Tikroji žmogaus prigimtis, jei remsimės Aristotelio racionalumu, yra protas. Todėl eudaimonija slypi proto veikloje, kuri yra tobulo gyvenimo pamatas.