Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill, 1806–1873) – britų utilitaristas. Jo tėvas Džeimsas Milis buvo filosofas, utilitaristo Džeremio Bentamo draugas. Sūnaus neleido į mokyklą, mokė pats. Dvidešimties metų sulaukęs Džonas Stiuartas Milis išgyveno dvasinę krizę, apie kurią rašė savo autobiografijoje (išleistoje po filosofo mirties). Kurį laiką Milis buvo parlamento narys, gynė moterų teises, jaunystėje norėjo būti „pasaulio reformatoriumi“.
Milio vardas minimas svarstant ir gnoseologijos klausimus (Logikos sistema, 1843), ir politinės filosofijos klausimus (Apie laisvę, 1859). Etikos istorijoje Milis įsimintinas tuo, kad jis pratęsė ir išplėtė utilitarizmo principą (Utilitarizmas, 1863), kurį anksčiau buvo suformulavo Bentamas. Milis polemizavo su Tomu Karlailiu (Thomas Carlyle), vadinusiu utilitarizmą „filosofija kiaulėms“. Milio manymu, malonumai skiriasi ne tik kiekybe, bet ir kokybe: kai kurios malonumų rūšys esančios vertingesnės už kitas. Sokrato nepasitenkinimas yra vertingesnis už kvailio pasitenkinimą. Tačiau Milis pratęsė Bentamo idėją, kad kalbant apie „didžiausią galimą laimės kiekį visiems“ turima omenyje ne veikiančiojo, o visų, kurie susiję su kuriuo nors veiksmu, žmonių interesai.
Laimė, anot Milio, yra vienintelis galutinis žmonių tikslas. Tačiau kartais žmonės nori dalykų, kurie priešinami šiam troškimui. Kai kurie sąmoningi žmonių veiksmai kyla ne iš nemotyvuotų troškimų, o iš pareigos įsisąmoninimo. Dorybės gali tapti laimės dalimi. Žmonės gali įgyti išsamesnį laimės supratimą lavindamiesi ir kaupdami patirtį.
Nors Milis išplėtė utilitaristinę laimės sampratą, bet neatsisakė laikyti naudą veiksmo moralumo kriterijumi.
Dao (pasaulio harmonijos pagrindas (kelias) – amžinas, nekintamas ir niekaip neišreiškiamas principas, kuriame glūdi visos formos, jėgos ir medžiagos ir kuris sukuria viską, kas egzistuoja. (Religijotyros žinynas / sud. R. Petraitis. Vilnius: Mintis, 1991)
Didžioji daoizmo (daosizmo) religija ir filosofija daugeliu aspektų yra konfucianizmo priešybė. Daoizmas siūlo žmogui nusigręžti nuo visuomenės, kontempliuoti gamtą, siekiant pilnatvės spontaniškoje „trans-etinėje“ patirtyje. Absoliutas dao pasirodo kaip neasmeninė Dievo filosofinė transformacija. Kelias, kurį jis nurodo, veda į vienybę su savimi – tai pasyvaus susitaikymo ir mistinės kontempliacijos kelias. To moko ir didieji daoizmo mokytojai Lao Dzė (Laodzi) ir Džvang Dzė. Apie jų gyvenimus mažai težinoma, abejojama, ar jie iš viso kada nors gyveno.
Tačiau daoizmas nėra vien tik pasyvi kontempliacija. Lao Dzė ir Džvang Dzė (beje, jo knygos pavadinimas taip pat Džvang Dzė) tekstus kaip šventraštį skaitė ištisos vėlesnių religinių mąstytojų kartos, siekusios peržengti žmogiškosios egzistencijos ribotumą. Sinologai teigia, kad Lao Dzė priskiriamą veikalą Dao De Dzing užrašė jo mokiniai. Šis simboliškai filosofinis tekstas sudarytas iš 81 kruopščiai nušlifuoto, glausto, kupino metaforiškos minties skyriaus. Remdamiesi ankstyvųjų mąstytojų – Lao Dzė, Džvang Dzė, Li Dzė – tekstais, daoizmo apologetai sukūrė ilgai gyvavusių religinių institucijų.
Demokratija (gr. demos – liaudies, kratia – valdžia), sąvoka, susiformavusi antikoje, ilgai buvo vartojama tik tam tikrai politinei sistemai, grindžiamai valstybinės valdžios rinkimu balsų dauguma, apibūdinti. Šiuolaikinės demokratijos pradžia – Prancūzijos revoliucija. Šiuolaikiniame pasaulyje plečiasi demokratijos samprata – ji traktuojama kaip žmonių bendrabūvis, tarpusavio sugyvenimo būdas suvokiant bendrus interesus ir gerbiant vienas kitą, problemas sprendžiant konstruktyviu dialogu.
Demokratiją suvokiame dvejopai: kaip politinę sistemą (valstybės valdymo ir visuomenės organizavimo būdą) ir kaip žmonių gyvenimo kartu būdą (bendrabūvį).
Pirmoji samprata vyrauja socialiniuose moksluose (istorijoje, politologijoje ir kt.). Tai labai dažnai šiuolaikinėje politikoje vartojama sąvoka. XX amžiuje, nelygu, koks kriterijus, išryškėjo trys pagrindiniai požiūriai į demokratiją:
1. Demokratija yra liaudies valdžia. Šis apibūdinimas pagal valdžios šaltinį nėra labai tikslus, nes net graikiškas žodis demos, iš kurio kildinama sąvoka, turi ne vieną reikšmę. Tai gali būti liaudis, tauta, minia, prastuomenė.
2. Demokratija yra valdžia, veikianti žmonių labui ir jų vardu. Šis apibūdinimas nurodo valdžios tikslus. Kita vertus, žmonių interesai labai skiriasi. Patenkinti absoliučiai visų valstybės, visų socialinių grupių narių interesus iš esmės neįmanoma.
3. Demokratija – tai sistema, užtikrinanti piliečių įtaką formuojant valdžios organus. Šis apibūdinimas aiškina vyriausybės formavimo procedūras. Sunku rasti valstybę, kurios visi piliečiai tiesiogiai dalyvautų valdyme. Tai buvo įmanoma tik antikinės Graikijos poliuose. Todėl šiuolaikinė demokratija yra ne tiesioginė, o atstovaujamoji. (E. Bakonis)
Antroji demokratijos samprata artimesnė etikai, kuri nagrinėja žmonių bendrabūvį. Demokratija nėra tik sąvoka, egzistuojanti kažkur greta mūsų. Ji nėra abstrakcija. Demokratija gali būti apibrėžta, pamatuota, įvertinta. Demokratija turėtų būti suvokiama kaip gyvenimo ir mąstymo būdas, kai kiekviename žingsnyje vadovaujamasi savaiminio žmogaus vertingumo ir tarpusavio lygiateisiškumo principais. Vargu ar galime laikyti valstybę tikrai demokratiška, jei kasdieniame gyvenime piliečiai negali, nenori ar nemoka realizuoti savo teisių ir laisvių. Tai skatina „perkelti“ demokratijos suvokimą į artimesnę mokiniui (mokyklos) aplinką. (R. Totoraitis, L. Degėsys)