Apokrifai (gr. apokryphos) – netikros (suklastotos) knygos. Pamaldaus pobūdžio raštija, susijusi su Šv. Raštu, bet nepriklausanti kanonui. Protestantų bendrijos keletą Katalikų bendrijos Senojo Testamento knygų laiko apokrifinėmis, nes jų nėra hebrajiškojoje Biblijoje (Barucho, Tobito, Juditos, 1 ir 2 Makabėjų, Išminties, Siracido ir keleto skyrių Esteros bei Danielio knygose). Žr. Deuterokanoninės knygos.
(www.biblija.lt)
Apreiškimas teol. prasme – visa, per ką Dievas leido mums pažinti jo būtį, esmę ir veikimą. Pvz., visa regimoji kūrinija, iš kurios žmogus pažįsta Dievą kaip kūrėją, yra gamtinis Apreiškimas. Antgamtinis Apreiškimas – tai paties Dievo perduotos žinios žmonėms apie jo vidinę būtį ir valią. Svarbiausia Apreiškimo charakteristika – neklystamumas; Apreiškimas priimamas tikėjimu, o ne protu (Religijotyros žodynas. Vilnius: Mintis, 1991).
Žmonės niekuomet nepažintų Dievo, jeigu jis nepanorėtų „apsireikšti“. Tyras ir didis, jis „gyvena šviesybėje, prie kurios niekas negali priartėti“. Mes galime pažinti kai kuriuos Dievo bruožus iš jo sukurto pasaulio (net tai yra apreiškimas) ir iš to, kaip patys jį patiriame. Bet mes nieko kito negalime sužinoti, o tik tai, ką jis pats mums leidžia. Jei Dievas neapsireikštų, žmogus pats niekuomet neįstengtų jo pamatyti. Tai aiškiai parodo Mozės susitikimas su Dievu degančio krūmo pavidalu.
Izraelio istorijoje Dievas dažniausiai apsireikdavo savo darbais, pavyzdžiui, tuo, kad išvadavo savąją tautą iš Egipto vergovės. Tačiau izraelitai dažnai nepajėgdavo įžiūrėti Dievo reiškimosi savo istorijoje. Todėl Dievas atsiųsdavo jiems pranašų, per kuriuos jis aiškindavo savajai tautai, ką yra padaręs.
„Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis prabilo į mus per Sūnų“, – rašo Naujajame Testamente Laiško žydams autorius. Pats Jėzus Kristus yra galutinis ir visiškas Dievo apsireiškimas. Jis yra Dievas, pasirodęs mums suprantamu pavidalu – žemėje gyvenančiu žmogumi.
Pati Biblija yra apreiškimas. Tai dokumentas, kuriame surašyta, kaip Dievas savo darbais ir žodžiais apsireiškė istorijoje ir per Jėzų Kristų ir ką apreiškė savajai tautai, pradedant Abraomo pašaukimu ir baigiant Naujojo Testamento apaštalų veikla. Tas knygas parašė žmonės, kuriems vadovavo pats Dievas. (Biblijos enciklopedija)
Apsisprendimo laisvė – žmogaus psichologinė apsisprendimo erdvė, kurioje reiškiasi mąstymas, emocijos, valia siekti tikslų ir gebėjimas priimti savarankiškus sprendimus.
Aristotelis (Aristotelēs, 384–322 pr. Kr.) – senovės graikų filosofas, Platono mokinys. Gimė Stageiros mieste, Trakijos pusiasalyje, Makedonijoje. Kilęs iš šeimos, kurioje gydytojo amatas buvo paveldimas; jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Iš aplinkos, kurioje užaugo, Aristotelis įgijo nemaža empirinių gamtos ir medicinos žinių. Anksti neteko tėvų.
307 m. būdamas aštuoniolikos metų Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Praleido joje 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas ir tyrinėtojas. Platono mokslo dvasia labai skyrėsi nuo ankstesnio empirinio jo išsilavinimo. Skirtingų lavinimosi pakraipų junginys suformavo savitą jo mąstyseną. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Paliko ją tik tada, kai į Platono vietą buvo išrinktas mažai tepasižymėjęs Speusipas. Aristotelis apsistojo Aso mieste Azijoje, į kurį vietinis valdovas Hermijas jau anksčiau buvo pasikvietęs keletą Akademijos narių. Ase ir netoliese esančiame Atarnėjuje Aristotelis praleido trejus metus dirbdamas mokslinį darbą ir mokytojaudamas. 343–342 m. Pilypas Makedonietis jį pakvietė tapti Aleksandro mokytoju, kuriuo jis buvo iki pat mokinio atėjimo į valdžią; ir po to jis liko Makedonijoje, gyveno Stageiros mieste. Paliko Aleksandrą tik tada, kai šis, sumanęs skleisti panhelenizmo idėjas, pradėjo žygį į Aziją. Tada Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įkūrė mokyklą. Tą mokyklą jis įkūrė Akademijos pavyzdžiu, bet siekė pranokti Akademiją darbo visapusiškumu ir planingumu; skiepijo joje empirizmo dvasią ir pavertė ją specialiųjų tyrinėjimų – ir humanitarinių, ir gamtamokslinių – institutu. Mokykla buvo Likėjuje; ar nuo Likėjo alėjų, ar dėl to, kad ten būdavo diskutuojama vaikščiojant, mokykla buvo pavadinta „peripatetine“. Aristotelis mokyklai vadovavo nuo 335 iki 323 metų. Tais metais Aristotelis mažiau rašė ir atsidėjo mokytojavimui. Kai po Aleksandro mirties Graikijoje prasidėjo antimakedoniškas sąjūdis, Aristotelis paliko Atėnus ir nuvyko į Chalkidę, kur netrukus mirė.
Didelis darbštumas ir didis protas, nesuinteresuota tiesos meilė ir viso gyvenimo pastangų sutelkimas į mokslinę veiklą, sugebėjimas organizuoti darbą ir įtraukti žmones į bendrą veiklą, pagaliau palankios išorinės sąlygos ir nepriklausomybė – visa tai buvo būtina tokiam didingam dalykui kaip Aristotelio mokslas sukurti.
Praktiniai Aristotelio veikalai apima etiką ir politiką. Etikos yra išlikę trys veikalai, bet tikriausiai tik du yra autentiški: Eudemo etika yra ankstyviausia, o Nikomacho etika (skirta anksti mirusiam sūnui Nikomachui) – vėlyviausia. Didžioji etika (lot. Magna moralia) paprastai laikoma pirmųjų dviejų santrauka, sudaryta vėlesniais amžiais. Aristotelis stengėsi susieti Platono atskirtus juntamų daiktų ir idėjų pasaulius. Idėjos, jo manymu, glūdi daiktuose. Žmogus yra vienintelė būtybė, turinti protą. Žmogaus tikslas yra kuo protingiau veikti siekiant aukščiausio gėrio – palaimos (laimės). Tam neužtenka vien laikytis teorijos. Kaip ligonis negali pagyti vien klausydamasis, bet nesilaikydamas gydytojo patarimų, taip ir doram negalima tapti vien filosofuojant. Aristotelis dorybes skirsto į dianoetines (proto) ir etines (būdo). Būdo dorybės yra įgyjamos, jos virsta įpročiu veikiant. Dorybė yra gebėjimas visuose išgyvenimuose aptikti vidurį. Aristotelio etikoje, kitaip nei Sokrato ar Platono, veikla susieja idėjas ir praktinius įgūdžius.
Politika pavadintas politinis Aristotelio veikalas, daug aprėpiantis, bet nebaigtas.