Animizmas (lot. anima – siela, dvasia), tai pirmykštis tikėjimas, kad ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai, daiktai turi sielą.
Antanas Maceina (1908–1987) – lietuvių filosofas. Gimė netoli Prienų. Studijavo VDU literatūrą, teologiją, filosofiją ir pedagogiką. 1932–1935 metais studijavo Leuvene, Freiburge, Strasbūre, Briuselyje. 1934 metais apgynė daktaro disertaciją tema Tautinis auklėjimas (Kaunas, 1934). Kitais metais – habilitacinį darbą Ugdomasis veikimas. Rašė kultūros filosofijos klausimais. 1936 metais paskelbė ciklą straipsnių Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra. 1938 metais paskelbė socialinės kritikos studiją Socialinis teisingumas, 1940 – istorijos ir kultūros raidą gvildenantį darbą Buržuazijos žlugimas. Po karo (nuo 1944 metų) gyveno Vokietijoje. Nuo 1956 metų dėstė rusų filosofiją ir Rytų Europos dvasios istoriją Freiburgo ir Miunsterio universitetuose, nuo 1962 – religijos filosofiją. Išleido knygą Krikščionybė ir tarybinė etika.
Trilogijoje Didysis inkvizitorius (1946), Jobo drama (1950) bei Niekšybės paslaptis (1964) svarstė egzistencinius būties klausimus, blogio kilmės ir jo pateisinimo problemą.
Trilogijoje Saulės giesmė (1954), Didžioji padėjėja (1958), Dievo avinėlis (1966) Maceina gvildena teologinę problematiką. Knygose Didieji dabarties klausimai (1971) ir Išlaisvinimo teologija (1986) jis svarsto sekuliarizacijos problemas, religijos ir evoliucionizmo santykį. 1978 metais Lietuvos katalikų mokslo akademija išspausdino svarbiausią Maceinos veikalą Filosofijos kilmė ir prasmė.
(Filosofinės etikos chrestomatija, 2001)
Prelatas profesorius Antanas Leonardas Rubšys gimė 1923 m. lapkričio 5 d. Bučių kaime, Laukuvos valsčiuje, Tauragės apskrityje. Lankė Šiauduvos pradžios mokyklą, baigė Šilalės gimnaziją ir 1943 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją.
Karo metais buvo nublokštas į Vokietiją, Eichšteto kunigų seminariją, kurioje 1944–1945 m. tęsė filosofijos studijas. Karui pasibaigus buvo pasiųstas į Italiją – į Grigaliaus universitetą Romoje studijuoti teologijos (1945–1949). 1948 m. gruodžio 18 d. įšventintas kunigu. Teologijos studijas baigė licenciato laipsniu.
Po teologijos studijų A. Rubšys buvo nukreiptas tęsti Šv. Rašto studijų. 1951 metais įgijo Šv. Rašto licenciato laipsnį. Tų pačių metų vasarą dalyvavo apžvalginėje archeologijos kelionėje Artimuosiuose Rytuose (Egipte, Libane, Sirijoje, Jordanijoje, Turkijoje, Graikijoje). Rudenį išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, dėstė Šv. Raštą ir biblines kalbas San Diego kunigų seminarijoje. 1957–1958 akademinius metus praleido Romoje, Popiežiškajame Šv. Rašto institute, ir įgijo Šv. Rašto daktaro laipsnį.
Baigęs Šv. Rašto studijas buvo pakviestas į Niujorko Manhatano kolegiją, kurioje dėstė Šv. Raštą – egzegezę ir hermeneutiką. Dėstydamas kolegijoje kas antri metai vasarą tyrinėdavo Artimųjų Rytų archeologiją.
1990 m. kovo 6 d. vyskupas Paulius A. Baltakis, įgaliotas Lietuvos Vyskupų Konferencijos, pavedė jam versti Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų į lietuvių kalbą. 1994 m. gruodžio 21 d. popiežius Jonas Paulius II suteikė Popiežiaus rūmų prelato titulą. 1994–2002 m. dėstė Šv. Rašto egzegezę Vilniaus ir Telšių kunigų seminarijose, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete bei Vilniaus pedagoginio universiteto Tikybos katedroje.
1995 m. prelatas A. Rubšys tapo Lietuvos Nacionalinės premijos laureatu už 1978–1995 m. Senojo Testamento vertimą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų bei knygas „Raktas į Senąjį Testamentą“ ir „Raktas į Naująjį Testamentą“. Lietuvių kalba dar išleistos knygos „Šventojo Rašto kraštuose“ ir „Raidė užmuša, Dvasia gaivina“.
Prelatas prof. Antanas Rubšys mirė 2002 m. rugpjūčio 27 d. Niujorke ištiktas insulto. Palaidotas Laukuvoje.
Antropologinė filosofija – XX a. filosofinė koncepcija, siekianti pateikti vientisą žmogaus sampratą, remdamasi specialiųjų mokslų (biologojos, psichologijos, etnologijos, sociologijos ir kt.) duomenimis. (Tarptautinių žodžių žodynas. V., 2001. P. 56)