Dilemà [gr. dilēmma]:
1. problema, alternatyva, padėtis, reikalaujanti rinktis vieną iš dviejų galimybių;
2. samprotavimas, kurio prielaidas sudaro sąlyginiai (implikacija, pvz., jei – tai) ir skirstytiniai (disjunkcija, pvz., arba – arba) teiginiai.
Etikoje moralinė dilema yra akivaizdus arba iš tiesų neišsprendžiamas prieštaraujančių principų ar pareigų susidūrimas.
Etinė dilema gali atsirasti, kai žmogaus moralinės normos skiriasi nuo visuomenės daugumos, pavyzdžiui, dėl: gydymo būdų; vyrų ir moterų socialinio vaidmens; santuokos tarp lyčių; vaikų auklėjimo; pagyvenusių žmonių teisių; aplinkos, atliekų ir vartojimo; verslo praktikos, lojalumo, sutarčių ir darbo etikos; gyvūnų globos ir teisių; asmens privatumo ir bendruomens interesų; religijos, dogmų ir tradicijų bei kitų klausimų.
Doktrina (lot. doctrina – mokslas), religijos teorinė dalis – joje pripažįstamų teiginių visuma. (Religijotyros žinynas / sud. R. Petraitis. Vilnius: Mintis, 1991)
Dora (gr. arete) – suprantama labai bendra prasme kaip tvirtumas, ištvermingumas, tikslumas profesionalioje veikloje. Dar sofistai šitaip suprato dorą ir teigė, jog ji yra visiškai santykinis pranašumas, skirtingas vyro ir moters, jaunuolio ir brandaus vyro. Sokratas ėmė prieštarauti, priskirdamas bendrąsias dorybes visai žmonių giminei: juk teisingumas, drąsa ar santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Tuos pranašumus vadindamas dorybe, jis suteikė šiai sąvokai siauresnę, taigi ir visiškai naują prasmę. Iš teigiamų žmogaus bruožų išskirdamas ypatingas dorovines savybes, Sokratas sukūrė naują doros sampratą. Naujoji doros samprata visuotinumą laiko esminiu doros bruožu. Aukščiausias gėris yra dora. (W. Tatarkiewič).