is desktop

Žinynas

Tomas Akvinietis

Tomas Akvinietis (Thomas Aquinas, 1224/5–1274) – viduramžių filosofas, scholastas. Susiejo krikščioniškąją tradiciją su Aristotelio filosofija. Gimė netoli Neapolio, Italijoje. Penkerių metų buvo išsiųstas į Monte Cassino vienuolyną, iš kurio išvyko mokytis į Neapolio universitetą. Įstojo į vienuolių dominikonų ordiną. 1273 metais išgyveno apreiškimą, po kurio liovėsi rašyti ir gyveno dar keturis mėnesius. 1323 metais paskelbtas šventuoju. Pagrindiniai veikalai: Summa contra Gentiles ir Summa Theologiae.

Tomas Akvinietis perėmė Aristotelio idėją, kad kiekviena būtybė – ir augalas, ir gyvūnas, ir žmogus – turi sielą. Augalų siela – maitinančioji, gyvūnų – maitinančioji ir juslinė, o žmogaus – maitinančioji, juslinė ir racionali. Kiekvieno kūno siela yra substancinė būtent šio kūno forma. Siela, būdama kūno forma, pati negalinti būti kūniška. Racionalioji žmogaus siela susideda, anot Tomo Akviniečio, iš dviejų dalių: intelekto ir valios. Tomas Akvinietis išskiria du žmogaus ir Dievo santykio aspektus. Viena vertus, Dievas suteikia žmogui jo egzistenciją, tuo žmogus nuo Dievo tolsta (exitus). Kita vertus, jis siekia Dievo kaip tikslo ir prie jo sugrįžta (reditus). Sekdamas Aristotelio knyga Nikomacho etika (III, IV d.), Tomas Akvinietis žmonių veiksmus laiko laisvais, sąmoningais, intencionaliais ir pasirenkamais. Tuo jie skiriasi nuo atsitiktinių veiksmų (pvz., čiaudėjimo, traukulių), kurie būdingi ir kitoms gyvoms būtybėms. Žmonių veiksmai turi tikslą. Galutinis žmogaus gyvenimo tikslas, anot Tomos Akviniečio, yra laimė.

(J. Baranova. Filosofinės etikos chrestomatija. Vilnius: Alma littera, 2001. P. 396–397)

Peržiūrėta: 201

Transcendencijos tyla

Arvydas Šliogeris. Transcendencijos tyla
Vilnius: Margi raštai, 2011

Žmogus gimdamas atsineša savo gyvenimo užduotis. Tėvai suteikia jam vardą. Taip ir su knyga. Knyga yra rašytojo kūdikis. Jos pavadinimas – ženklas, žanrinė nuoroda. Transcendencijos tyla. Ką gi mums byloja? L. Wittgensteinas sako: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.“ Šliogeris, tarsi dzeno meistras, regi jam atsiveriančią kasdienę daiktų tikrovę kaip sakralinį tikrumą. Šliogeris galingu kalbos srautu veržiasi prie daikto kaip būties fenomeno. Bet juk daiktų tikrumas veriasi nekalbant apie juos ir nekartojant iki užkimimo sau ir kitiems, kaip be galo svarbu jų tikrumą patirti. Tikrovės artumas veriasi tylint, tiesiog medituojant, išmokstant sustabdyti savo chaotišką sąmonės srautą ir būnant pačiam su savimi ir su pasauliu įprastoje kasdienybėje. Kam apie tai reikia rašyti filosofijos traktatus?
„Mąstytojo pareiga – kalbėti apie tai, kas sieja žmones ir kas leidžia jiems susišnekėti. Tai pats pasaulis ir patys daiktai; tai tikrovė, kurią didieji mąstytojai vadino Transcendencija. (…) Pats vienas žmogus negali susikurti prasmės ar jos „užkalbėti“. Prasmė yra Transcendencijos dovana. (…) Prasminga kalbėti apie Transcendencijos tylą. Mąstyti – tai žingsniuoti keliu, vedančiu šios tylos link. Kalba yra tik šių žingsnių pėdsakas,“ – sako iškilus lietuvių mąstytojas.
„Transcendencijos tyla“ – nelengva knyga. Tačiau tokia įdomi, kad pagauna tave ir nebepaleidžia, neleidžia atsipalaiduoti. Perskaitęs šią knygą kitaip žvelgsi į pasaulį, kitaip matysi jo reiškinius ir daiktus, kitaip žvelgsi į save, savo paties egzistenciją. Transcendencijos variacijos suteikia knygai dvasingumo. Tai knyga, mokanti ir raginanti žmogų atsiverti transcendentinei būčiai, kad išgirstum jos tylą.
Autorius joje mąsto schemiškai, aiškiai ir skaidriai. Tekste nepasiklysi. Šliogeris rutuliuoja ir skleidžia vieną aiškią iš anksto pasirinktą mintį. Kas yra filosofija? Kas yra metafizika? Kas yra tiesa? Kodėl, kur ji galima? Pagrindinė krikščionybės mintis? Kristaus misija? Filosofinė būsena ir jausmai? Baimės filosofija? Netikrumo filosofija? Čia paminėtos tik kelios temos. O knygą sudaro net 630 puslapių… Šliogeris ją rašo kaip kūrėjas, rašo įkvėptai, atsidėjęs. Rašo taip aistringai, kaip koks nors religinis fundamentalistas galėtų melstis. Rašo negalėdamas sustoti, atsikvėpti, užbaigti. Autorius vos ne su gnostiko ar alchemiko patosu paradoksaliai ima aukštinti maginę kalbos galią, tarsi tikėdamas, kad kalba galima prisišaukti pačią tikrovę…
Prieštaravimas sau yra nuolatinis Šliogerio tekstų bruožas. Filosofė Jūratė Baranova įžvelgia „tamsiąją“ ir „šviesiąją“ filosofo mąstymo puses. „Tamsusis“ – giliai paniręs į monologą, genamas „juodų“ aistrų. „Šviesusis“ – atviras ir dialogiškas, aprėpiantis savo mąstymu vaisingiausias kitų mąstytojų įžvalgas. „Tamsusis“ atskleidžia baimę prarasti savąją minties tapatybę. Tačiau Šliogerio tekstų „šviesusis“ filosofas nieko nebijo. Talentas yra drąsa: būtent per „šviesųjį“ filosofą reiškiasi Šliogerio talentas.

Literatūra:
Šliogeris A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai, 2011.
Rybelis A. Transcendencijos tylos pasiklausius. P. 630, 631.
Baranova J. Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos. Vilnius: Tyto alba, 2006. P. 89–108.

Peržiūrėta: 250

Transcendentiškumas

Transcendentiškumas – transcendeñcija [lot. transcendens − peržengiantis], filos. buvimas, egzistavimas už, anapus ko nors, pvz., daikto buvimas už proto, pažinimo ribų arba absoliučios būties − už materialios tikrovės ribų.

Peržiūrėta: 397

Trimurti

Trimurtis – hinduizmo mitologijoje dievų Brahmos, Višnaus ir Šivos trejybė. Vėliau hinduizmo religijoje labai svarbus Dievas Agnis taip pat pasireiškė kaip trejybė (ugnis, žaibas, saulė). (Religijotyros žinynas / sud. R. Petraitis. Vilnius: Mintis, 1991)

Peržiūrėta: 201